Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis, Europos parlamento narys Voldemaras Tomaševskis nuolat kelia klausimą apie neva egzistuojančią tautinių mažumų diskriminaciją Lietuvoje. Vilniaus krašto lietuviška Vieriškių mokykla apkaltino pačią LLRA, du dešimtmečius šeimininkaujančią regione, persekiojant lietuvius. Ją jau kurį laiką remia Rusijos ambasada.
Kas ką skriaudžia?
„Mokykloje susidarius lietuviškai priešmokyklinei grupei, Jūs drįstate važinėti pas žmones į namus ir reikalauti – grasindami, gąsdindami – kad tik jie atsiimtų prašymus priimti vaiką mokytis mūsų mokykloje. Tuo tarpu dedate visas pastangas kurti ir išlaikyti priešmokyklines grupes bei lenkiškas klases Jums lojaliose aplinkinėse mokyklose“, – be kitko rašo besikreipiantieji, kreipdamiesi į niekur.
Tekste nemažai dėmesio skiriama ir kitai LLRA, kurią pastaruoju metu išskirtinai globoja Rusijos Federacijos ambasada, veiklai.
Fondo „Vilnijos klodai“ vadovas, Lietuvos atkuriamojo seimo narys Ryčardas Maceikianecas sako, kad tokie nusiskundimai jo nestebina. „Man tiesiog gaila šio širdies išliejimo Veriškių pradinės mokyklos kolektyvo. Tas nepadės. Man teko parašyti visą eilė straipsnių šia tema, kalbėti konferencijose – viskas lieka be pakitimų. Savaime aišku, įtampa dar didės, todėl kad vis sunkiau bus V. Tomaševskiui ir jo grupei centrinei valdžiai permetinėti savo atsakomybę dėl žemės negražinimo, dėl korupcijos Vilniaus rajone, dėl to, kad žmonės gyvena nenormaliose sąlygose, dėl lenkų mokyklos apiplėšiamos net dėl 2 % mokesčių, kuriuos mokyklos galėtu panaudoti savo reikmėms. Pasak visur sklandančių gandų, juos žmonės, vietoje švietimo įstaigų, moka LLRA. Už 17 metų valdymo laikotarpį reikia galu gale prisiimti ir atsakomybę. Nekalbant apie konstitucinių piliečių teisių į laisvės žodį, susibūrimo laisvę nepaisymą“, – sako jis.
Faktinė autonomija
Per daugelį metų, dėka atsainaus valstybės požiūrio, tuose regionuose, kur rinkimus nuolat laimi LLRA, susiformavo faktiška autonomija. Skirtingai nuo Pietų Osetijos arba Pietų Abchazijos (Rusijos sukurti neva nuo Gruzijos nepriklausomi protektoratai), čia žlungančiam sovietiniam režimui ir jo teisių bei įpročių perėmėjams nepavyko išprovokuoti ginkluotų konfliktų. Tai gerai, tačiau problemos ir įtampų židiniai ligi šiol išnaudojami tų pačių Kremliaus emisarų.
Pasak R. Maceikianeco, Vilniaus yra daugybė problemų žmogaus ir piliečių teisių srityje. Anot jo, suformuota vienašališkos informacijos erdvė, vienos partijos ir vieno požiūrio monopolija kultūros ir švietimų programų srityje. „Patys piliečiai, net rodantis iniciatyvas, jų nebeišspręs. Reikalingas dėmesys valstybės institucijų ir atitinkamo lygio priemonės, kad situacija pradėtu keistis. Kodėl nuolaidžiaujama jau eilę metų – aš šito nežinau. Man rodos vyriausybėje vyrauja visai kitokia nuomonė. Neseniai Lietuvos Ministro pirmininko patarėjas viešai tikino esąs be galo laimingas, nes LLRA pasiekė daugiausiai, ką galėjo. Pagal ji, LLRA yra besiintegruojanti partija, piliečių partija, o jos rinkėjai – patys aktyviausi rinkėjai šalyje. Jo nuomone, tai, kad lenkai kalba vienu balsu, yra didžiausias LLRA nuopelnas ir laimėjimas, o ypač jos pirmininko V. Tomaševskio. Ir kol Respublikos valdžia laikysis tokios nuomonės – Vieriškėse ir ne tik – bus kaip yra“, – sako R.Maceikianecas.
Supratingai nuosaiki pozicija
Kultūros ministro Arūno Gelūno patarėjas Imantas Melianas portalui „Balsas.lt“ dėstė kiek nuosaikesnę poziciją, nei LLRA oponuojantis Lietuvos lenkų visuomenininkas. „Nemanau, kad šio straipsnio (ar pareiškimo?) autorius ( ar autoriai?) yra nenuoširdūs arba skleidžia prasimanymus, juolab kad apie negeroves Vilniaus krašte (kaip, beje, ir kituose Lietuvos kraštuose) tenka girdėti ne taip jau retai. Tačiau šiam rašiniui nepakenktų daugiau konkretumo – faktų, datų, pavardžių. Dabar supratau tik tiek, kad kažkokie negeri, bet gerai organizuoti lenkai uzurpavo kitų – gerų, bet neorganizuotų lenkų teises, ir, tuo pasinaudodami, skriaudžia lietuvius. Nori nenori, bet antitezė tautinių pagrindų – akivaizdi. Tiesa, visur vietoje žodžio „lenkai“ parašyta „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“, bet esmė nuo to nesikeičia – daugumai tekstą perskaičiusių lietuvių (ypač iš kitų Lietuvos regionų) šiltų jausmų mūsų bendrapiliečiams lenkams dėl to tikrai nepadaugės. O tų jausmų, emocijų, ir taip per daug“, – teigė jis.
Pabrėždamas, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai neturėtų tapti tokių problemų įkaitais, jis pabrėžė, jog kai kam kartais nepakanka sveiko proto, kantrybės ir geranoriškumo. „Šituos žodžius taikyčiau abiejų pusių smarkuoliams. Metas suprasti, kad gyvename bendrą gyvenimą bendroje Tėvynėje, ir bet kurie bandymai „pastatyti prieš faktą“ kitą pusę tik pasitarnaus tolesniam įtampos eskalavimui. Nesu LLRA šalininkas, bet Pietryčių Lietuva turi savo specifiką, į kurią privalu atsižvelgti. Negalima viską versti į vieną krūvą. Jei žmonės atleidžiami iš darbo dėl to, kad jie leido savo vaikus į lietuvišką mokyklą – tai tikrai netoleruotina, bet dėl gatvių pavadinimų dubliavimo lenkiškai jau nebūčiau toks kategoriškas. Žodžiu, vietos užtenka visiems, trūksta tik pagarbos vieni kitų tautiniams jausmams“, – sakė I. Melianas.
Klausimas platesnis
Lietuva, nors ir mėgindama išlaikyti supratingą bei nuosaikią poziciją, neišvengė nereikalingų ginčų ir buko užsispyrimo dėl lenkiškų pavardžių rašybos dokumentuose arba galimybės pakabinti gatvių pavadinimus dviem kalbom žyminčias lenteles kompaktiškai lenkų gyvenamuose rajonuose. Deja, bėdos kur kas platesnės, nei lenkų ir lietuvių kiemo pasistumdymai.
Nuo 2010 metų pradžios Lietuvos vyriausybė, įgyvendindama „saulėlydžio“ politiką panaikino Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą. Jo funkcijos buvo padalintos Užsienio reikalų (neva perėmė išeivijos reikalus) ir Kultūros ministerijai (keli valdininkai „užsiima“ 16 proc. Lietuvos gyventojų reikalais).
Kaip jau rašyta, prieš nuo pat Sąjūdžio laikų, visuomeniniais pagrindais veikiančią Tautinių bendrijų tarybą (TBT) prie Vyriausybės išpuolių nuolat daugėja. Neseniai, jos pirmininką, sąjūdininką, azerbaidžaniečių tautybės intelektualą Mahirą Gamzajevą reikalavo nušalinti Rusijos Federacijos ambasados globojama, Lietuvoje neregistruota „Rusijos Tėvynainių“ organizacija. Keistas sutapimas – pasiaiškinti jį neseniai kvietė ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime nariai – Kazimieras Uoka ir Gintaras Songaila. Rusams M. Gamzajevas netinka, nes TBT neleidžia šalia atitinkamų rusų ir lenkų į antilietuvišką frontą telkti kitų mažumų, o tautiniams patriotams netinka tuo, kad tautinių mažumų atstovų nenori padaryti didesniais lietuviais už juos pačius. Dar juokingiau tai, kad, pasak portalo „Balsas.lt“ šaltinių, Kultūros ministerijoje radosi jėgų, prisidedančių prie pjudymo vienintelės šalies institucijos – TBT – besipriešinančios Rusijos viešai mobilizuojamų pajėgų diktatui. Tautinių mažumų skyriaus vedėjas Kastytis Minkauskas išvis kurį laiką, iki buvo prispaustas pasikeitusios ministerijos vadovybės, laikėsi pozicijos, jog TBT neturi teisinio pagrindo egzistuoti, o su Rusijos „Tėvynainiais“ kalbėtis patogiau.
Rugsėjo 17d. Vilniuje Užsienio reikalų ministerijos (URM) organizuota konferencija tautinių mažumų padėčiai aptarti, dėka valstybės institucijų, ypač pačios URM, tapo tik dar vienu patvirtinimu, jog į tautinių bendrijų reikalus valstybė nežiūri rimtai ir užleidžia šią sferą LLRA arba Rusijos institucijoms. Konferencijoje formaliai pasisakęs ministras Audronius Ažubalis taip ir nesureagavo į anksčiau „Tėvynainių“ išakytus teiginius, niekinusius Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą. Pakviesti diplomatinių atstovybių atstovai išsiskirstė nė nesulaukę paties ministro, kuris atvyko gerokai pavėlavęs. Rusijos lobistai ir politikai tokiu požiūriu dėsningai naudojasi.
Konferencijos metu išplatintas URM, Kultūros ministerijos ir Švietimo ministerijos leidinys panašus į mėgėjišką kokio nors klubo saviraiškos bandymą. Jame, šalia visiškai nesuprantamais kriterijais atrinktų, turinio neatitinkančių iliustracijų, dar pradingo ir dalis Lietuvos tautinių bendrijų. Armėnai yra, o azerbaidžaniečių ir gruzinų – ne. Latviai yra, o estų ar rumunų – neatsirado ir pan.
Šalia to, konferencijos dalyviai, arba bet kas, kad užsuks į Tautinių bendrijų namus Vilniaus Raugyklos g. 25, galėjo ir tebegali paimti ir pasiskaityti profesionaliai, pagal visas propagandos ir smegenų plovimo taisykles, ant gero popieriaus išleistą žurnalą „Baltijskij mir“(„Baltiškas pasaulis“, – rus.), kurio šiemet išėjo jau trečias numeris. Jame gausiai, sodriai ir intensyviai platinami teiginiai apie tai., kaip Baltijos šalys, įskaitant Lietuvą, neva klastoja istoriją net mokyklos vadovėliuose, išsigalvoja "tariamą okupaciją" ir pan. Žurnalą oficialiai leidžia Rusijos Federacijos Tėvynainių, gyvenančių užsienyje, komisija. Rusijos URM atstovas Sergėjus Nikolajevas, Kremliaus propagandinio portalo „regnum.ru“ vadovas Modestas Kolerovas ir kiti, 3–jame šių metų numeryje aiškina, kad didžiausia geopolitine praėjusio amžiaus katastrofa tapo net ne sovietų griūtis, o tai, kad esą buvo suskaldyta rusų tauta, į kurią, anot jų, sutalpintini ne tik etniniai rusai. Tėvynainiais, pagal šią talpią formulę, galima laikyti visus, kas moka rusiškai. Šia proga prisimintina, kad Adolfas Hitleris kitados taip pat siekė visai nedaug – tik suvienyti visas vokiečių gyvenamas žemes. Lietuvos institucijų taupymai, saulėlydžiai ir laiko savo tautinėms bendrijoms neturėjimas sudaro tuštumą, kurią būtinai atsiras kas užpildo. Dalios Grybauskaitės vadovaujama Lietuvos Respublikos prezidentūra, deja, iki šio laiko taip pat nerado progos susitikti su TBT atstovais.
Susiję straipsniai:
Abu blogiau ar abu geriau? – apie Lietuvos Lenkijos santykius (I)
Lenkija – Lietuva: Žalgiris prieš Lietuvą (II)
