„Kovo 11 – oji man kaip ir kiekvienam lietuviui – garbinga, brangi ir svarbi šventė. Tačiau devyni iš dešimties Lietuvoje dar likusių gyventojų pasakytų, kad ne tokios Lietuvos norėjo. Išvažiavusieji irgi išreiškia tokią pat poziciją. Juk jie – tarsi pabėgėliai...“ – sakė Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse į redakciją užsukęs ūkininkas iš Skruzdėlynės vienkiemio Marijus ČEKAVIČIUS.
Galėjo būti penki milijonai
– Jūs domitės tikrąja, nesufabrikuota Lietuvos istorija. Koks, Jūsų nuomone, turėjo būti Nepriklausomos valstybės kūrimo scenarijus? Scenarijų, pagal kurį šiandien gyvename, Jūs vadinate valstybės perversmu.
– Didžiausia klaida, kad nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas. Turėjo būti sudarytos sąlygos į Tėvynę grįžti išeivijai. Reikėjo grąžinti nuosavybę de facto. Šiandien mūsų būtų penki milijonai.
Nereikėjo beatodairiškai griauti ekonomikos. Protingai panaudoję viską, ką turėjome, ir pridėję laisvę veikti, kurią dovanojo Nepriklausomybė, šiandien galėtume gauti didesnius atlyginimus negu Europoje ir būti viena iš laimingiausių Europos tautų.
Mano galva, per 23 Nepriklausomybės metus šalies ekonomikai, skaičiuojant su valstybės skola, padaryta apie 150 milijardų litų nuostolių. Turtas, kuris buvo tiesiog išgrobstytas, šiandien leistų mums oriai gyventi. Lėšos, išleidžiamos valstybės skolos administravimui, leistų mokėti solidžias pensijas.
Lietuvos pramonė – sąmoningai sužlugdyta
– Kaip manote, kam buvo naudinga sužlugdyti Lietuvos pramonę?
– Ir neregiui aišku – Europai ir jai pataikaujantiems liokajams iš Lietuvos. Tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo mus užvertė dėvėtais rūbais. Tai buvo pirmieji ženklai, jog žlugs gana gyvybinga mūsų lengvoji pramonė.
Pasirašėme dėl atominės elektrinės uždarymo. Tai tas pats, kaip nukirsti derančią obelį. Europa įsipareigojo kompensuoti elektrinės uždarymo išlaidas. O kas Lietuvos žmonėms kompensuos elektros pabrangimą?
Už vieną litą pardavėme „Mažeikų naftą“. Leidome sunaikinti žvejų laivyną.
Išvežėme iš Lietuvos visą juodąjį metalą. Pasilikę jį sau metalu galėjome apsirūpinti šimtmečiui. O jį perdirbdami būtume išsaugoję daug darbo vietų.
Prieš dešimtmetį niekas nebūtų patikėjęs, kad Lietuva nebeaugins linų. Kur tai matyta, kad į žemę užkasame avikailius?
Atkūrus Nepriklausomybę, neva kūrėme verslą. Tačiau verslininkai nuolat jautė smurtą iš kosminiu greičiu besiveisiančių biurokratinių tarnybų. Dėl jų daugelis bankrutavo.
Žmonės liko skolingi vieni kitiems. Buvo supriešinti. Todėl daugelis spjovė į Tėvynę ir išvažiavo.
Savas šuo skaudžiau kanda
– Kas dėl to kaltas, kad šiandien mūsų nebeliko nė trijų milijonų?
– Yra tokia sena patarlė: „Savas šuo skaudžiau kanda“. Mūsų politikai taip pasielgė su savo tauta.
Mes gavome ne laisvę, o vergovę. Kvailus įstatymus, kurie „įstatė“ mus į neteisingas gyvenimo vėžes. Atėmė mūsų teisę pasirinkti, bet pavadino šį reiškinį demokratija.
Valdininkija dauginasi lyg hidra. Nupjovei vieną galvą – vietoj jos išdygsta dvi. Turėtų likti tik dešimtadalis nuo to skaičiaus, kuris yra dabar.
Darbo Lietuvoje yra labai daug. Žiūrėkite kaip sunkiu ir nuoširdžiu darbu prasigyveno ūkininkai. Tik reikia leisti žmogui gyventi savo galva ir skatinti dirbti.
Išgelbės dvasios ir žemės ekologija
– Jūs tvirtinate, jog lietuvių tauta privalo turėti Heraklio stiprybės, kad išliktų. Ar yra vilties, kad mums užteks stiprybės?
– Mes lyg kokie žyniai pirmiausia teigiamomis mintimis turime gintis nuo iš išorės į Lietuvą patenkančių neigiamų minčių. Tuomet ir vietos nedorėliams bus nebepatogu ciniškai vogti ir mėgautis valdžia.
Pabandykime bent mintyse susiprojektuoti tokią erdvę, kokioje norėtume gyventi. Gal tuomet jos sieksime, ir mums pavyks. Švarios mintys įsuks gyvenimo smagratį.
Jau randasi šviesulių. Manau, kad mums svarbiausia dvasios ir žemės, kurioje gyvename, ekologija. Mažos ekologinių produktų įmonėlės – viena iš galimybių proveržiui. Plastmasinės taros supirkimas. Žvalgymasis ne į žemės gelmes, o į vėjo, saulės, biojėgaines. Valgydami ekologišką maistą ir gyvendami švarioje aplinkoje, mes tapsime stipresni kūnu.
Dvasios stiprybės reikėtų ieškoti bendruomenėse. Tūkstančius metų žemėje vienintelis valdymo būdas būdavo bendruomenės. Ir buvome stiprūs.
Regina MUSNECKIENĖ
