Būdama tarp dešimčių kalinių, kalėjusių vienoje iš liūdnai pagarsėjusių Prijedoro koncentracijos stovyklų, kurioms vadovavo etniniai serbai 1992-1995 m. Bosnijos karo pradžioje, ji davė parodymus Hagoje vykstant baudžiamajam persekiojimui ir vis dar dalyvauja vykstančiuose teismuose savo gimtojoje Bosnijoje ir Hercogovinoje.
Moteris pasakoja atpažįstanti kraupų modelį pranešimuose iš Ukrainos, į kurią Rusija įsiveržė prieš aštuonias savaites.
„Toks moterų prievartavimas yra modelis, pritaikytas ir ten, Ukrainoje“, – Radio Free Europe/Radio Liberty sakė N. Sivac.
Etniniu valymu, genocidu ir prievartavimu pažymėtą Balkanų konfliktą išgyvenusios moterys teigia, kad svarbiausias patarimas, kurį galėtų duoti dabartinį karą išgyvenančioms Ukrainos moterims, yra ištverti ir dokumentuoti nusikaltimus. Ir laukti savo dienos teisme.
„Pasakyčiau joms, kad sukauptų jėgas, kai tik turės galimybę. Dabar gali būti pavojinga ir šiuo metu nedera kalbėti – liudyti apie tai“, – sakė buvusi teisėja ir nuo karo nukentėjusiųjų aktyvistė N. Sivac.
Tarptautiniai stebėtojai padarė išvadą, kad per 1992-1995 m. Bosnijos karą buvo išprievartauta nuo 20 000 iki 50 000 merginų, moterų ir vyrų.
Didžioji dauguma tų nusikaltėlių liko nenubausti, nepaisant dešimtmečius trukusių tarptautinių prokurorų pastangų Hagoje specialiai sukurtame Tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ).
Nuo pirmojo baudžiamojo persekiojimo 1997 m. iki galutinio nuosprendžio 2017 m. TBTBJ nuteisė daugiau nei 30 žmonių už seksualinį smurtą karo metu. Bosnijos teismuose dar šimtas trisdešimt žmonių buvo nuteisti už seksualinį smurtą karo metu, ir apie 200 bylų vis dar laukia nuosprendžio. NVO, stebinčios tokius atvejus, teigia, kad maždaug du trečdaliai nuteistųjų gauna laisvės atėmimo bausmes nuo trejų iki penkerių metų.
Tačiau Ukrainos valdžia ir išmaniųjų telefonų paplitimas pirmajame dideliame 21 amžiaus Europos kare iš karto atkreipė dėmesį į galimus karo nusikaltimus.
Jau pradėtos bylos
Išprievartavimo atvejų ir pranešimų apie Rusijos karių smurtą greitai padaugėjo, nors didžioji dalis karo zonos vis dar sunkiai pasiekiama.
Hagoje įsikūrusio Tarptautinio baudžiamojo teismo vyriausiasis prokuroras kovo mėnesį pradėjo tyrimą dėl galimų nusikaltimų, įvykdytų Ukrainoje nuo 2013 m. lapkričio mėn., dar prieš Rusijos įsiveržimą ir Krymo aneksavimą 2014-aisiais.
Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba sudarė galimų karo įstatymų pažeidimų tyrimo komisiją ir sustabdė Rusijos narystę.
Niujorke įsikūrusi organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) paskelbė neeilinį pareiškimą, perspėjantį apie praneštus Rusijos kariuomenės išžaginimus ir kitus žiaurumus, ragindama „tinkamai išsaugoti įrodymus“ ir tarptautinę politinę valią „vidutinės ir ilgos trukmės laikotarpiu“ ištirti tokius nusikaltimus.
Taip pat atsirado pavienių išprievartavimo pranešimų, kuriuose detalūs aukų pareiškimai kai kuriais atvejais jau buvo perduoti Ukrainos valdžios institucijoms, veikiančioms nepaisant Rusijos karinių puolimų visoje šalyje.
Pietinio Chersono regiono prokuroro pavaduotojas Oleksijus Danyljakas neseniai sakė Radio Free Europe/Radio Liberty, kad jo biuras iškėlė daugiau nei 1000 bylų dėl įtariamų pažeidimų po to, kai Rusijos kariai pasitraukė iš okupuotų vietovių, įskaitant žmogžudystes, pagrobimus, deportaciją ar priverstinį perkėlimą, kankinimą ir seksualinius nusikaltimus.
Perėmus Rusijos pokalbius iš mūšio lauko aiškėja, kad kariai galėjo naudoti išžaginimus siekdami terorizuoti ukrainiečius ir tęsti karą.
Rusijos pareigūnai neatsakė į kaltinimus dėl prievartavimų vykstant mūšiams. Karo metu Rusijos artilerija nuolat daužo civilių rajonus, įskaitant gyvenamuosius pastatus, mokyklas ir ligonines. Rusijos pareigūnai neigia taikę į civilius.
Balandžio 26 dieną Maskvoje vykusiame pirmame aukšto rango susitikime su Rusijos pareigūnais nuo karo pradžios Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas pareiškė, kad yra susirūpinęs dėl galimų karo nusikaltimų ir kad reikalingi nepriklausomi tyrimai.
„Dokumentuoti nusikaltimus“
„Kad ir kokie būtų šios agresijos rezultatai, reikia dokumentuoti karo nusikaltimus“, – sakė Bosnijos sostinėje Sarajeve esančio tyrimų ir dokumentacijos centro įkūrėjas Mirsadas Tokaca.
Jis palygino situaciją su karu Bosnijoje, kur buvusios Jugoslavijos institucijos buvo nustojusios veikti. Ukrainoje vis dar veikia prokuratūros, teismai, policija, nevyriausybinės organizacijos, o dabar jau sudaryta tarptautinė komisija, kuri nagrinėja kaltinimus, sakė jis.
M. Tokaca jau pasiūlė savo centro pagalbą ir patirtį. Jis pridūrė: „Tai yra 21-asis amžius ir jūs galite pamatyti aukštesnio lygmens bendravimo lygį. 1992 metais mes to neturėjome“.
Praėjus dviems mėnesiams po karo, Rusijos pajėgos kontroliuoja kai kurias rytines ir pietines Ukrainos teritorijos dalis, įskaitant Luhansko ir Donecko regionus, kuriuose nuo 2014 m. įsitvirtinę Rusijos remiami separatistai. Rusija taip pat yra aneksavusi Krymą, nors didžioji dalis Jungtinių Tautų šalių tai pripažino nelegalia aneksija.
Rusijos pažanga kare prieš Ukrainą buvo ribota ir Rusijos kariuomenei tai brangiai kainuoja, teigia Vakarų karo analitikai, kurie atkreipia dėmesį į atkaklią Ukrainos profesionalių karių ir savanorių gynybą bei faktą, jog Vakarai Ukrainai tiekia ginkluotę bei žvalgybinę informaciją.
Viską ištverti
Halida Konjo-Uzunovic patyrė kankinimus ir prievartą bei neteko savo vyro ir kitų vyriškos lyties šeimos narių per etninę valymo kampaniją, kurią vykdė serbų kariai, kurie 1992-1994 m. kontroliavo Fočos regioną Rytų Bosnijoje.
Fočoje žuvo apie 3000 bosnių, o valdžia vis dar ieško daugiau nei 600 aukų palaikų – apie trečdalis jų buvo moterys ar mergaitės.
H. Konjo-Uzunovic sakė, kad vaizdai iš Ukrainos sukėlė prisiminimus ir leido suprasti karo siaubą, kurį išgyvena ukrainiečių moterys.
„Tik mes, išgyvenusios tą patį, galime iki galo suprasti ir paskatinti ištverti sunkumus, nors tai baisiausias dalykas, kuris gali nutikti moteriai, – Radio Free Europe/Radio Europe sakė dabar Sarajeve gyvenanti H. Konjo-Uzunovic. – Aš asmeniškai patyriau visa tai, taip pat šeimos narių vyrų pagrobimą, jų egzekucijas ir jų kūnų atpažinimą“.
Vienas didžiausių jos ir kitų aukų nusivylimo šaltinių buvo tai, kad Bosnijoje trūko vieningų institucijų, kurios siektų teisingumo. Bosnija vis dar yra suskirstyta administraciniu ir kitais etniniais pagrindais, formaliai nustatytais pagal 1995 metų Deitono susitarimus, kurie užbaigė kovas.
H. Konjo-Uzunovic sakė, kad Ukrainos moterys tikriausiai jaučia, jog teisingumas yra beveik neįmanomas susiskaldžiusioje šalyje, bet tikisi, kad jos nesusidurs su tokiu karo palikimu, ką patyrė ji ir kiti bosniai.
Tačiau kartu pašnekovė pridūrė, kad ji ir kitos nukentėjusios moterys, nors buvo „sužeistos ir pažemintos“, bet „drąsiai eina per gyvenimą visus šiuos metus“.
