Didėjančios kainos yra visų trijų Baltijos šalių gyventojams skaudžiausia problema pastaraisiais mėnesiais. Tai rodo ne tik viešojoje erdvėje vykstančios smarkios diskusijos dėl kainų, bet ir paskutinio „Eurobarometro“ gyventojų apklausa. Pavyzdžiui, šių metų rugpjūtį Latvijoje praošė sviesto kainų skandalas – sviesto pakelio (200 g) kaina kai kuriuose prekybos centruose ūgtelėjo iki 2,5 euro.
Socialiniuose tinkluose pasipylė komentarai ir nuotraukos, rodančios, kad Lietuvoje sviestas kainuoja kur kas pigiau (šiuo metu sviesto pakelis Lietuvoje kainuoja apie 1,7 euro). Gyventojai pradėti agituoti neiti į prekybos centrus, o Konkurencijos taryba – raginama imtis darbo. Sviesto istorija Latvijoje primena pernykštį kalafiorų skandalą mūsų šalyje. Beje, latviai nuoširdžiai lietuviams pavydi prekybos tinklo „Lidl“, nemažai šalies pietuose gyvenančių kaimynų važiuoja apsipirkti į šias parduotuves Lietuvoje. Vidutinis darbo užmokestis į rankas Lietuvoje (neįskaitant Vilniaus) yra daug didesnis negu Latvijoje (neįskaitant Rygos), tad apsipirkti ne Rygos gyventojams Lietuvoje patraukliau. Beje, lietuviai taip pat turi kaimynę Lenkiją, kurioje kainos daug mažesnės negu Baltijos šalyse.
Švietimo sistema – valstybės ekonomikos plėtros pamatas
Diskusijos viešojoje erdvėje apie kainų lygį dažniausiai baigiasi tik kaltųjų paieškomis. Konkrečių pasiūlymų, kokias sudaryti sąlygas gyventojams, kad jie galėtų uždirbti daugiau, nepateikiama. Estai anksčiausiai iš Baltijos šalių suprato, kad švietimo sistema yra valstybės ekonomikos plėtros pamatai, todėl nenuostabu, kad šalies IT sektoriaus sukuriama pridėtinės vertės dalis yra dvigubai didesnė negu Lietuvoje ar Latvijoje. Lietuvoje vis dar dominuoja prekybos ir transporto verslas, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl šalyje maži atlyginimai, o šešėlinė ekonomika didelė. Beje, valdžios sektorius Estijoje tiesiogiai prisideda prie IT sektoriaus plėtros ir praktinės patirties didėjimo stengdamasis vis daugiau paslaugų gyventojams ir verslui teikti elektroniniais kanalais.
Žinoma, ne visos Estijos pagyros yra vien tik dėl jos valdžios nuopelnų. Estai nepervertina valdžios pastangų kovojant su emigracija, kuri 2016 metais padidėjo, tačiau imigracija augo dar sparčiau ir buvo didesnė už emigraciją. Dėl patrauklaus susisiekimo tarp Helsinkio ir Talino vyksta laikina emigracija į Suomiją (apie 60 proc. visos emigracijos). Tai, kad Suomijoje tapo sudėtingiau rasti darbo, daugiau žmonių pradėjo grįžti į savo šalį. Beje, tai, kad žmonių skaičius mažėja visose trijose Baltijos šalyse, lemia ir mažėjantį užimtų žmonių skaičių, tad tik nuo valdžios sprendimų priklausys, kaip bus švelninami besitraukiančios darbo jėgos padariniai. Tikėtina, kad subalansuotas atvykstančių iš trečiųjų šalių žmonių srautas bus vienas iš problemos sprendimo būdų.
Darbo apmokestinimo našta Baltijos šalyse panaši
Mokesčiai yra viena iš šalies investicinio patrauklumo didinimo priemonių, tad valdžios institucijos stebi, ką planuoja kitos šalys. Latvija pasuko Estijos keliu ir nuo ateinančių metų 20 proc. tarifu apmokestins ne įmonių uždirbtą pelną, o išsimokėtą jo dalį. Tiesa, Estija lyg atsakydama į Latvijos sprendimą ir nenorėdama nusileisti Lietuvai apmokestinant išmokamą pelną, kitąmet sumažins reguliariai išmokamos pelno dalies mokesčio tarifą nuo 20 iki 14 procentų. Darbo apmokestinimo našta Baltijos šalyse panaši, o pastaruoju metu noras mažinti pajamų nelygybę verčia šalis didinti progresyvumo lygį apmokestinant pajamas. Latvijoje jau 2018 metais bus taikomi trys skirtingi gyventojų pajamų mokesčių tarifai. Lietuvoje ir Estijoje kol kas progresyvumą siekiama didinti keliant minimalų neapmokestinamųjų pajamų dydį.
Suprantama, nuolatinė Baltijos šalių vienybė yra labiau siekis, o ne realybė. Mažesnė tarpusavio konkurencija, didesnis dalijimasis informacija ir bendrų sprendimų paieška padėtų ne tik paneigti mitus vieniems apie kitus, bet ir visam regionui tapti stipresniam.
