Radijo stoties „Laisvoji banga“ eteryje kalbėjęs politikos apžvalgininkas teigė, kad dabartinis ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus siūlymas, kad viceministrai galėtų tapti karjeros tarnautojais, o ne politinio pasitikėjimo pareigūnais, kurie, kadenciją baigus ministrui, su juo turėtų pasitraukti iš užimamų pareigų, skamba gražiai, tačiau, pasak apžvalgininko, kyla klausimas, kas parinks tuos ministrus?“ - „Laisvosios bangos“ eteryje svarstė politikos apžvalgininkas T.Viluckas.
„Kai pažiūrime į viceministrų figūras, matyti, jog tai yra pakankamai blankios asmenybės, dažniausiai pralaimėjusios rinkimus ir joms, kaip kompensacija, pasiūlomos šios vietos. Tai žmonės, kurie atlieka tarpininkavimo vaidmenis tarppolitiniame balanse, kuris tuo metu egzistuoja valdančiojoje koalicijoje. Akivaizdu, kad visos viceministrų figūros yra tik nykūs šešėliai, kurie slankioja Lietuvos politinėje arenoje“, - iliustravo pašnekovas.
„Prisiminkime kaip buvo reanimuoti viceministrai, po to kai konservatoriai prieš ketverius metus laimėjo rinkimus ir perdalijo Ūkio ministeriją į Energetikos ministeriją. Konkrečiai kalbu apie Anicetą Ignotą, kurio įtaka buvo milžiniška visam šalies ekonominiam sektoriui. Ir tuomet bandydami nugesinti šio politinio veikėjo įtaką konservatoriai įsteigė viceministro pareigybes ir perdalijo Ūkio ministeriją į Energetikos ministeriją, – sakė T. Viluckas. – Būtent tuomet buvo pasakyta, kad viceministrai turi būti politinio pasitikėjimo figūros. Ir dabar mes turime tokią situaciją, kad ši pareigybė patiria didelę krizę“.
„Pati didžiausia problema yra tai, kad pačios partijos viduje neturi pakankamai kadrų. Štai Darbo partijos pavyzdys – ką jie priskyrė į tam tikras ministerijas? Dabar ir vėl paslaptingai tylima dėl Energetikos ministro pozicijos. Kai pačios partijos neturi stiprių asmenybių, tuomet šios pozicijos tampa tik galios išraiškomis“, - tikino politikos apžvalgininkas.
„Didžiosios šalies partijos neturi rotacijos schemos, kur nuolat atsinaujintų asmenys, užimantys atsakingas pareigas. Matome, kad pačiose partijų viršūnėse lyderiai sunkiai keičiasi. Vakarų demokratijos sistemose neįsivaizduojama, kad pralaimėjusios partijos lyderis ir jo komanda neatsistatydintų. O pas mus pralaimėjusieji sako, kad jų balsus atėmė kitos partijos, įvyko klaidos ir panašiai, bet kad vyktų rotacija partijų viduje ir ateitų nauji žmonės, to nematome.
Kitas dalykas – apstu nešvarių partinių žaidimų, į kuriuos įeina tik „savi“. Apie tai kalbėjo ne vienas šalies vadovas, tačiau metai po metų situacija nesikeičia. Ir nieko nuostabaus, kad tų asmenybių pradeda stigti, o joms atsiradus partinėje kovoje, jos pašalinamos“, - nuogąstavo T. Viluckas.
