Poetas, publicistas, vertėjas, Jeilio (JAV) universiteto profesorius Tomas Venclova prisipažįsta neįleidęs šaknų nei JAV, nei Europoje, nei Lietuvoje. Daug keliaujančio rašytojo požiūriu, šiais laikais norint būti lietuviu, nebūtina gyventi Lietuvoje. Šių metų Tolerancijos žmogumi paskelbtas poetas priduria, kad vienas iš didžiausių Lietuvos trūkumų – žmonių nenoras suprasti kito poziciją.
- Kas šįkart Jus atvedė į Lietuvą?
- Aš daugiau nei pusę savo laiko praleidžiu Europoje: pradedu išeiti į pensiją, keičiasi mano padėtis universitete. Pagal Amerikos taisykles, prieš išeidamas į pensiją, gali 2 metus dėstyti tik vieną semestrą. Pasirinkau rudens semestrą, tad pavasarį ir vasarą iki pat rugpjūčio mėnesio turiu laisvą. Tai ilgas laisvalaikis, kurį praleidžiu Europoje. Būdamas Varšuvoje, neišvengiamai turiu aplankyti ir Lietuvą.
Lietuvoje lankausi bent jau porą kartų per metus.
- Prieš dvi dešimtis metų parašėte knygą „Lietuva pasaulyje“. Kokia ji būtų, jei knygą rašytumėte šiandien?
- Šiandien jau gal ir nesiryžčiau rašyti tokios knygos [Lietuva pasaulyje: Publicistika, Chicago: Akademinės Skautijos leidykla, 1981 – lrt.lt] – nesu per daug gerai informuotas apie Lietuvos padėtį. Kai lankaisi tik porą kartų per metus ir trumpam – ne taip jau daug gali nusimanyti apie Lietuvą. Vis dėlto čia reikia gyventi: kūnu ir kaulais patirti, kas gi čia vyksta.
Atrodo, dabar vadinamasis sunkmetis, daugelis žmonių galbūt patiria problemų. Pats nepatirdamas tokių problemų, apie jas negali spręsti ar daug apie tai kalbėti.
- Nejau visai nesidomite, kas vyksta Lietuvoje?
- Be abejo, domiuosi. Jei pastebiu, kas mane piktina ir niekas apie tai nekalba, paprastai apie tai pasisakau. Jeigu paklaustumėte, ką galvoju apie pedofilijos bylą, – nieko negalvoju, kadangi nieko nežinau. Jeigu būčiau informuotas tikriausiai irgi susilaikyčiau nuo sprendimo, kadangi šį klausimą turi spręsti teismas.
- Tačiau pedofilijos byla sulaukia labai daug visuomenės reakcijų. Kaip Jums atrodo, ką jos reiškia?
- Aš nemanau, kad būtų teisinga taktika stengtis iš anksto paveikti teismo ir prokuratūros veiksmus. Nemanau, kad tai rodo ir didelį visuomenės brandumą. Teisinėje visuomenėje įstatymai veikia ir jų laikomasi. Tokioje visuomenėj daugelį klausimų paliekama specialistams.
Tačiau nesiimu nieko sakyti – Lietuvoje negyvenu, tokie dalykai manęs taip jau baisiai nejaudina. Nežinau, kiek toje byloje teisybės, kiek neteisybės. Tiek, kiek ją seku laikraščiuose ir internete, atrodo, kad ten labai daug visko pripainiota.
- Sakykite, kuo gyvenate, kas Jus jaudina?
- Aš gyvenu savo asmeninį gyvenimą, šeimos gyvenimą. Pastaruoju metu mane turbūt labiausiai jaudina mano anūkai, kurių turiu jau keturis. Visai neseniai vienas gimė Rusijoje, Sankt Peterburge. Galvoju, kad ten reiktų nukeliauti, bet ten reikia vizų, kurios nėra taip jau lengvai gaunamos.
- Jūs daug keliaujate. Ką Jums reiškia kirsti valstybės sieną?
- Man tai pats natūraliausias pasaulyje dalykas, nes tai man atsitinka tikrai labai dažnai. Nemėgstu sėdėti kažkur vienoje vietoje, kažkur įleisti šaknis. Tų šaknų niekur kaip reikia nesu suleidęs: nei Amerikoje, nei Europoje, nei galų gale Lietuvoje. Manau, kad tai sveikas reiškinys: žmogus turi būti truputį nepriklausomas nuo aplinkybių, gyvenamosios vietos ir gal neturėti tokios aiškios gyvenamosios vietos. Nepaprastai įdomu stebėti pasaulio įvairovę.
Dabar dažnai kalbama apie globalizaciją, apie tai, kad visur vienoda. Manau, kad tai labai perdėta, o pasaulio įvairovė lieka, kartais net stiprėja. Artimiausioje ateityje įvairovė išliks. Matyti skirtingus pasaulius, be vargo persikelti iš vieno į kitą – man yra vienas iš pačių maloniausių pasaulyje dalykų. Gal net ir pats maloniausias.
- Paskutiniu metu Lietuva labai susirūpinusi emigracijos mastais. Rengiamos specialios programos, kaip susigrąžinti nutekėjusius protus. Ar Jūs grįžtumėte gyventi į Lietuvą?
- Sunku pasakyti. Kažkuria prasme esu grįžęs į Lietuvą, nes dalyvauju Lietuvos gyvenime. Štai, kad ir kalbuosi su Jumis, pasisakau spaudoje, leidžiu Lietuvoje knygas. Jeigu esi susijęs su Lietuva, galbūt ir nelabai svarbu, kokiame Žemės rutulio taške gyveni.
Manau, kad dauguma išvažiavusiųjų negrįš – Lietuvoje algos yra žymiai mažesnės nei Vakaruose. Labai daug kas čia susiję su pinigais. Nors aiškinama, kad ne su pinigais: čia piktesni viršininkai, jie nehumaniški.
Tačiau nieko panašaus, Anglijoje viršininkai irgi labai dažnai nesimpatingi, bet žmonės su tuo taikosi. Gal bendras gyvenimo stilius labiau civilizuotas, bet ir tai ne visada.
Šis dalykas pirmiausia susijęs su finansiniu-ekonominiu momentu. Kol situacija Lietuvoje nepasikeis, o artimiausią dešimtmetį nepasikeis, žmonių atgal nepritrauksime.
Galbūt svarbu kas kita – žmonės gali gyventi Vakaruose ir dalyvauti Lietuvos gyvenime. Šiais laikais tai labai nesunku. Tikrai galima pasiekti, kad dauguma žmonių, gyvenančių užsienyje, dalyvautų Lietuvos gyvenime. Tada jau nesvarbu, kur gyveni, vis tiek gali likti lietuviu.
Galbūt reikia žiūrėti truputėlį tolerantiškiau – suprasti ir tą kito poziciją, nors šiek tiek į ją atsižvelgti. Lietuvoje tokių požiūrių trūksta. Tai, mano manymu, vienas iš didžiausių Lietuvos trūkumų.
***
Primename, kad Tomas Venclova šiemet išrinktas Tolerancijos žmogumi.
„Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę“ tolerancijos nominacija suteikiama už aktyviai reiškiamą vertybinę ir pilietinę poziciją prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.
Fondo valdybos vicepirmininko Lino Venclausko teigimu, Tolerancijos žmogumi T. Venclova paskelbtas už viso gyvenimo kūrybą. Taip pat už kritinius pasisakymus dėl kultūros spaudoje praėjusiais metais pasirodžiusių antisemitinių, nesantaiką ir prieštaravimus kurstančių publikacijų.
Anksčiau ši nominacija buvo suteikta evangelikų reformatų kunigui Tomui Šernui, teatrologei Irenai Veisaitei, žurnalistui Algimantui Čekuoliui, režisieriui Sauliui Beržiniui, pranciškonų vienuoliui, kunigui Arūnui Peškaičiui, psichologui Robertui Povilaičiui, dainininkei Jurgai Šeduikytei bei žurnalistui Mykolui Drungai.
