Lietuvoje sausio 13 dieną vykstant Laisvės gynėjų dienos minėjimams, savo mintis apie šią lietuvių tautos istorijai itin reikšmingą dieną išdėstė vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos dalyvis Tomas Šernas. Siūlome susipažinti su jo kalba, pasakyta iškilmingo Seimo posėdžio metu.
„Aš esu fiziškai nukentėjęs ne per Sausio 13 įvykius. Tuomet nukentėjau tik psichologiškai.
Neseniai turėjau invalido bilietą, kuriame buvo nurodyta sužeidimo priežastis: „sužeidimas dėl 1991 metais vykdytos Sovietų Sąjungos agresijos Sausio 13 dieną ir po to sekusių įvykių“.
Medininkuose, Lietuvos pasienio ir muitinės poste 1991 metų liepos 31 dieną buvo įvykdytas karinis nusikaltimas – Sovietų karinių struktūrų pareigūnai, taikydami į galvas, sušaudė nesipriešinančius Lietuvos pareigūnus. Ir man buvo peršauta galva.
Abi skaudžios datos yra susijusios. Tiek žiaurumu, tiek savo simbolika, tiek tendencijomis. Vienos žudynės įvyko 13 -ąją , o kitos 31 -ąją dienomis. Pasikartoja skaičiai – vienas ir trys.
Sausio 13 dieną aukomis tapo 14 žmonių, o Medininkų žudynių metu žuvo 7 žmonės, lygiai per pusę mažiau. Jeigu Sausio 13 ąją galima dar bandyti teisinti blogu kariškių psichologiniu pasiruošimu, kurie tamsoje susidūrė su demonstracija, tai liepos 31 ąją dieną kiti kariškiai pademonstravo savo profesionalų pasiruošimą. Lietuvos pareigūnus suguldė ant grindų ir šaltakraujiškai sušaudė.
Abu įvykiai panašūs dar vienu aspektu – nuosekliu melavimu.
Po karinio nusikaltimo Medininkuose, kurį įvykdė iš Rygos specialus diversinis dalinys, jau ta pačią dieną Pabaltijo karinės apygardos politinė valdyba išplatino pranešimą, jog šį nusikaltimą įvykdė tie, kurie nori tarp sovietinės liaudies ir sovietinės kariuomenės „įkalti“ pleištą. Tai reiškia – patys nepriklausomybės siekiantys lietuviai.
Po Sausio 13 -osios pasišnekėjau su jaunu rusų kareiviu, kuris saugojo tuometinę karinę bazę Šiaurės miestelyje. Pasirodo vadovybė kareiviams aiškino, jog civiliai televizijos bokšto gynėjai buvo ginkluoti ir neblaivūs. Tokie buvo žvalgybos ir slaptųjų tarnybų pranešimai apie padėtį. Todėl, esą, reikėjo įvesti tvarką. O dabartine politine kalba šnekant – reikėjo įvykdyti misiją.
Paaiškinau, kad tai netiesa. Visi žino, kad bokšto gynėjai buvo tik demonstracija be ginklų, bet jaunam kareiviui nelabai rūpėjo, kas yra tiesa, o kas ne. Kareiviai yra linkę pasitikėti žvalgyba ir slaptosiomis tarnybomis.
Nenuostabu, kad šie kruvini nusikaltimai bei melas Lietuvą paskatino kuo greičiau įsijungti į Europos Sąjungą ir NATO struktūras. Dabar jau Lietuvos kariai vykdo misijas svetimose šalyse ir su mūsų pačiu svarbiausiu strateginiu partneriu ieško, bet neranda uždraustų ginklų, apie kuriuos pranešė žvalgyba ir slaptosios tarnybos.
Vertinant įvykius pagal karinę logiką, sausio 13 -ąją ir liepos 31 dieną Lietuva pralaimėjo, tačiau iš tikrųjų politiškai laimėjo ne tik Lietuva. Mano giliu įsitikinimu, laimėjo ir Rusija.
Man kelia nerimą, jog dabartiniai Rusijos ideologai Sovietų Sąjungos griūtį vertina kaip Rusijos galių sumažinimą ir valstybės pažeminimą. Kaip dažnai būna, agresorius pats jaučiasi esąs auka.
Turbūt vien dėl tokios politinės sąmonės, ar greičiau, psichologinės priežasties iki šiol neįvyko teismas ir kaltieji dėl karinių nusikaltimų dar nenubausti.
Nors nusikaltimai prieš žmoniškumą Lietuvoje įvyko, bet dėl politinių priežasčių kitoje pusėje to net nevadinama nusikaltimais.
Bet kokiu atveju ši problema išlieka. Aš pats ir didžioji dauguma Lietuvos žmonių norime kuo geriausių santykių su Rusija. Tačiau žudynės, kariniai nusikaltimai įvyko. Kaltieji nenubausti, nukentėjusių neatsiprašyta, jiems niekaip neatlyginta. Iki šiol nieko ta linkme neįvyko, niekas nesvarsto opių nesenos istorinės praeities problemų. Nors mes tikrai norime gerų santykių tarp abiejų šalių, tačiau galima susidaryti nuomonę, kad gerų ir abipusiai pagarbių santykių realiai norime tik mes patys. Ar turime tikėtis, kad laikui bėgant viskas savaime užsimirš?
Atsimenu, kad Sausio 13 -osios naktį buvo šalta, pūtė šaltas vėjas. Baisiausia buvo laukti ryto. Norėjosi sulaukti šviesos. Rytą pateka saulė ir baisūs šešėliai pasislepia. Šviesoje paprastai vengiama daryti visokius tamsius reikalus. Buvo tikrai baisu.
Ir dabar aš prisibijau. Nors jau diena, bet čia ir dabar yra nerimo šešėlis. O jeigu šnekėčiau be poetiškų palyginimų, vien pragmatiškų realistų kalba, tai esu tik mažos šalies pilietis labai neramiame pasaulyje, kurį vis dažniau realiai valdo ne tiek politinės partijos, bet visokios slaptosios tarnybos ir stambių kompanijų verslo interesai.
Tačiau žvelgdamas į Sausio 13 -ąją aš matau ne tiek skaudų laisvės simbolį, o tikrą viltį.
Ši mažos tautos istorijos data man primena, kad kai politikoje per daug įsivyrauja melas , atviri ar paslėpti bauginimai, kažkaip stebuklingai visada atsiranda vyrų ir moterų, kurie nustoja bijoti ir ima keisti padėtį. Taip pat vilties suteikia faktas, kad garbinga mažytė šalis Islandija pirmoji prisiėmė politinę atsakomybę pripažindama Lietuvos nepriklausomybę tuo metu, kai didesnės ir galingesnės šalys tik atsargiai stebėjo procesus.
Ar pasaulis dabar tapo saugesnis, ar Lietuva jau gali pasijusti saugia? Kažin, ar į šį klausimą yra aiškus atsakymas. Į tai geriausia atsakyti Biblijos žodžiais iš 121 Psalmės(1,2):
„1. Keliu akis į kalnus - / iš kur ateis man pagalba? 2. Mano pagalba ateina iš Viešpaties, / kuris padarė dangų ir žemę.“
Tik tikėdami tiesa ir laisve, žmonės pakeičia ne tik savo šalies likimą, bet dar ir suteikia vilties visam pasauliui.
Ačiū už jūsų dėmesį“.
