Jau beveik tapo keista tradicija, kad prieš Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją įvairioje žiniasklaidoje pasirodo bauginantys pranešimai apie nacionalistų rengiamas eitynes. Žurnalistai tiesiog varžosi, kuriame žinių portale pasirodys skandalingesnė, labiau intriguojanti ir labiau bauginanti antraštė.
Štai portalas „balsas.lt“ kirto iš peties: „Kovo 11-ąją sostinę okupuos nacionalistai, homoseksualai ir paleckininkai“.
Lakesnės fantazijos skaitytojui prieš akis turėtų iškilti konfliktuojančių grupių riaušės, neramumai ir panašūs dalykai. Tačiau perskaičius pačią žinutę, grėsmingas vaizdas dingsta, nes vadinamieji „nacionalistai“ pasirodo besą Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautinis centras, rengiantys patriotinio jaunimo eitynes „Tėvynei“, o kitas eitynes „Švęskime laisvę“, organizuojamas Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) ir Lygių galimybių plėtros centro, anot žurnalistų - „tik kai kurie politikai pavadino homoseksualų eitynėmis“. Vis tik tai skaitant įvairių žinių portalų informaciją apie tuos pačius kovo 11-osios renginius, pastebiu tendenciją patriotinio jaunimo eitynes arba menkinti kaip marginalines, arba klijuoti joms fašistines etiketes.
Tuo tarpu, ŽTSI ir Lygių galimybių plėtros centro renginys pirmajam priešpastatomas, nors jokios konkrečios informacijos, kuri galėtų patvirtinti vienos grupės priešiškumą kitai – žiniasklaida nepateikia. Neketinu kurti sąmokslo teorijų, tačiau gana akivaizdus kai kurių leidinių pomėgis sensacijoms, nesibodint priešinti skirtingas visuomenės grupes, o tiksliau skirtingas nuomones turinčias visuomenės grupes, verčia rimtai susimąstyti ir užduoti sau klausimą „kas yra kas?“, o gal ir „kas kam dirba?“
Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lygių galimybių plėtros centras ir kiti organizuojamos eisenos „Švęskime laisvę“ dalyviai – menininkai ir žinomi asmenys (V.Juozapaitis, N.Marčėnaitė, A.Lukošius ir kiti) pristatomi kaip neatstovaujantys jokiai politinei jėgai ir jokiai ideologijai. Tai yra žavu ir neturiu pagrindo tuo netikėti, tačiau bet kurios šventės organizavimas su vaišinimais kava, arbata, muzikos grupių koncertais ir panašiomis labdaromis yra susijęs ir su labai konkrečiais finansiniai ištekliais. Tad nieko nuostabaus, jei kam ir kyla klausimai, kad ŽTSI ir Lygių galimybių plėtros centras gal ir atstovauja kažkokioms jėgoms? Kita vertus, pasakymas, kad neatstovauja jokios ideologijos, jau yra tam tikros ideologijos išraiška. Tokia pozicija gali taip pat reikšti daug ką, tiek pozityvia, tiek negatyvia prasme, nes katino Leopoldo (žinomo praeities animacinio filmuko personažo) pozicija „vaikai, gyvenkime draugiškai“, viešajame gyvenime gali reikšti ir atsainumą, pilietiškumo stoką bei konformizmą.
Tačiau pažvelkime iš šalies į tautinio jaunimo eisenas. Panašu, kad oponentams didžiausią siaubą kelia šūkis „Lietuva – lietuviams“, gal nepriimtinos ir kai kurios jaunuolių įvaizdžio detalės (tamsi apranga, simbolika ir pan.). Žinomas visuomenininkas Darius Kuolys vienoje iš prieššventinį laikotarpį vykusių diskusijų teigė, kad tai - pasenęs šūkis, menantis carinės priespaudos laikus. Tiesa, šiemet tautinio jaunimo šūkis prasiplėtė: „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“. Tačiau tiesa ir tai, kad praeityje panašiose eitynėse yra sušmėžavęs nacių laikų vokiškas šūkis „Juden raus“, kurį žiniasklaida ir dabar kažkodėl su pasimėgavimu pademonstruoja, nors aiškiai supranta, kad tai veikiausiai buvo provokacija, nesietina su eitynių organizatoriumi. Lygiai, kaip kadaise vilniečių mitinge prie savivaldybės makalavosi vėliavos su užrašu „Gazprom“, tik tąsyk užteko išminties aiškiai įvardyti, kad tai – provokacija.
Gerbdamas Dariaus Kuolio nuomonę, klausiu - ar išties šūkis „Lietuva – lietuviams“ paseno? Ar išties šį šūkį galima sieti tik su carinės priespaudos sąlygomis? Jei seksime nūdienos europietiška tradicija, lietuvio samprata sietina juk ne su etnosu ar genofondu, ar juolab kokia nors rasine priklausomybe (tie laikai jau praėjo negrįžtamai), bet visų pirma su pilietybe. Tai atitinka ir konstitucinę tautos sampratą. Todėl manau, kad šūkis „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“ įgauna naują prasmę, ypač įvertinant grėsmingus emigracijos mastus. Juk visa esmė, ar patriotizmą ir minėtą šūkį norėsime matyti tik kaip tam tikrą formą ir fasadą (įvaizdžio detales), ar visų pirma matysime ir suprasime minėto šūkio giluminį turinį – pagarbą tautos tradicijoms, lojalumą ir meilę savo Valstybei, kas sykiu apima ir pagarbą bei toleranciją šioje valstybėje nuo seno gyvenančioms įvairioms etninėms grupėms ir jų tautinei kultūrai bei tradicijoms (termino „tautinės mažumos“ sąmoningai nevartoju!). Kita vertus, tai ir kvietimas aktyviai veikti šios valstybės gerovei ir tautos labui (primenu: tautą suvokiant, kaip konstitucinę kategoriją). Panašią mintį kadaise šiek tiek paprasčiau išsakė JAV prezidentas J.F.Kennedy („Nesakyk ką man gali duoti Amerika, bet sakyk, ką aš jai galiu duoti“). Tokia vertybinė patriotinė nuostata šiandien Lietuvoje yra itin aktuali. Natūralu, kad tokio pat lojalumo ir pagarbos valstybei bei tautai (konstitucinei !) turime teisę reikalauti iš visų piliečių, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės.
Turint omeny aukščiau pasakytą, kai prieš eilines tautinio jaunimo eitynes ar po jų žiniasklaidoje pasirodo skandalingos antraštės ir isteriški epitetai apie „sugrįžtančius nacius“, bent man kyla daug klausimų apie mūsų žiniasklaidą. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Po šiųmečių Vasario 16-osios švenčių būta platesnių ir glaustesnių žiniasklaidos komentarų apie švenčių renginius. Nors Nacionalinis transliuotojas apsiribojo tik oficialių renginių sostinėje komentavimu, kai kurie komerciniai kanalai skyrė dėmesio ir ne sostinėje vykusiems renginiams. Tąsyk bene daugiausia dėmesio Kaune vykusiai tautinio jaunimo eisenai skyrė televizijos kanalas TV3. Deja, tai, ką tą sekmadienio vakarą (vasario 19 d.) išgirdau TV3 kanalo laidoje „Savaitės komentarai“, prasilenkia su objektyvumu ir minimalia žurnalisto etika. Tokių tendencingų ir neobjektyvių komentarų mūsų žiniasklaidos organuose pastaruoju metu tenka matyti ganėtinai dažnai. Laida, kuri pretenduoja į analitinių laidų formatą, komentuodama Vasario 16-ai skirtus renginius, net iš tolo nebandė užsiimti panašia veikla, bet tik etikečių klijavimu:
„...o dalis save tautininkais vadinančių kauniečių skandavo tokius šūkius, kurie primena ne signatarų, o Hitlerio patriotizmą“;
„Policijos akylai stebėta masė buvo turtinga kitų šaukinių, kurie asocijuojasi su skustagalviais...“ Kaip paprasta „žurnalistinėmis“ priemonėmis sukurti atgrasų įvaizdį, faktus „perleidžiant“ per kreivų veidrodžių kambarį arba juos tiesiog išlaužiant iš piršto.
„...kiek čia buvusių dėl baltų raiščių taikingumo apsigavo, politikos apžvalgininkams atrodė nenuoširdu“ - po šio žurnalistės lingvistinio viražo sekė interviu su Arkadijumi Vinokuru fragmentas, primenantis prokuroro kaltinamąjį aktą: “tokie ekscesai rodo šovinistinį tautiškumo supratimą“ – rūsčiai dėstė A.Vinokuras, dar gi prisimindamas ir „lietuvius baltaraištininkus“, kurie šaudė žydų kilmės lietuvius. Tąsyk ponui Arkadijui turėjau ir dabar turiu labai konkretų klausimą, ar jis Kaune 2012 metų vasario 16 dieną girdėjo nors vieną šūkį, kuris žemintų ar kaip nors paniekinančiai atsilieptų apie Lietuvoje gyvenančias kitų tautų etnines grupes? Tad jei tokių šūkių ar veiksmų nebuvo, apie kokį ir kieno šovinizmą jis tąsyk kalbėjo?
Simpatingoji TV3 laidos žurnalistė toliau klausė: „Ar Basanavičius apsidžiaugtų tokiais gerbėjais?“ Taigi, po vasario 16-osios „analitinė“ TV3 laida akivaizdžiai parodė, kad didelei daliai mūsų žiniasklaidos, deja, svarbu yra tik reiškinių bei įvykių forma ir fasadas, tačiau turinys kai kuriems mūsų žurnalistams yra neįkandamas dalykas. Tačiau galima vertinti ir taip, kad tokiais reportažais jie tiesiog vykdo kažkieno „užsakymą“, stengdamiesi nematyti pozityvaus turinio.
Tad kas šįsyk tautinio jaunimo eisenoje užklius mūsų žiniasklaidai?
Negaliu sutikti su Dariaus Kuolio mintimi, kad šūkis „Lietuva – lietuviams“ suvereniame krašte, kokiu dabar yra Lietuva, yra netinkamas. Visų pirma negalime pamiršti, kad nors ir savo noru, tačiau dalį savo suvereniteto perleidome Europos Sąjungai. Tiesa, šis perdavimas, kaip ir ES Konstitucijos ratifikavimas įvyko neatsiklausus tautos demokratinio referendumo keliu. Antra, gerai atsimenu, jog pats Darius Kuolys nesyk yra kritiškai vertinęs tautos suverenių galių realizavimo galimybes nūdienos Lietuvoje. Visiškai pritarčiau tokiai pozicijai, nes jau vien LR Referendumo įstatymas mums atskleidžia žiaurią tiesą, kad toli gražu nesame tiek laisvi, kiek tikėjomės ir ko siekėme prieš 22 metus. Pagaliau ir ta aplinkybė, kad patriotiškai nusiteikęs jaunimas, tegu ir skanduojantis kai kam kontraversiškai skambančius šūkius, kai kurių Lietuvos žiniasklaidos organų yra sistemingai juodinamas, verčia rimtai suabejoti, ar mūsų žiniasklaida yra iš tiesų laisva? Ar iki jos neatsklinda ir Kremliaus kurantų propagandinis aidas? Ar laisvi mūsų rinkėjai, rinkdami savo valdžią, kai Lietuvos žiniasklaida labai kryptingai formuoja jų nuomonę? Ar laisvi jaučiasi mūsų piliečiai, kai Lietuvos teisėsauga (nuo teismų iki policijos) kone kasdien pažeidinėja žmogaus teises ir tai ne šiaip sau populistinis teiginys, o asmeninė profesinė patirtis. Deja, į daugumą šių klausimų šiandien galiu atsakyti kol kas tik neigiamai. Tai gal dar verta kalbėtis ir diskutuoti apie tai, kas yra Lietuva – lietuviams? Bet kuriuo atveju ji – vienintelė visiems lietuviams, čia gimusiems ir augusiems, čia dirbantiems ir gyvenantiems, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės O jei kai kurie to nesupranta ar įtakoti visokių aljansų, akcijų ar „jedinstvų“ nenori suprasti, mes jiems padėsime, nes mes turime daugelio amžių tolerancijos patirtį. Todėl nebijokime nacionalizmo, šiandien jo mums reikia daugiau, kad Lietuva liktų Lietuvoje.
