LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Kur yra riba tarp juoko, kritikos ir patyčių? Jei juokiamasi iš žmogaus veiklos, netinkamo poelgio, o ne iš išvaizdos, ribos neperžengiamos, mano specialistai. Anot „Lietuvos ryto“ televizijos humoro laidos „Žinių naujienos“ autoriaus Timūro Augucevičiaus, juokauti galima net ir apie valstybės vadovus, ir tai esą visiškai normalu.
„Man visada užklius bet kokie korumpuoti asmenys. Man visada užkliūna tokie žmonės, kurie vagia, apsimetinėja, siekdami naudos, apsimeta tuo, kuo nėra. [...] O kad juokiamasi iš valstybės vadovų, o kitąsyk ir šaipomasi, tai yra visiškai normalus dalykas“, – teigia T. Augucevičius.
Pasak jo, bet kuris humoras, kai juokaujama apie žmogų, gali būti įžeidus. Tai esą priklauso nuo žmogaus ir nuo to, kaip juokaujama. „Juokavimas apie kai kuriuos dalykus yra vaikščiojimas plonu ledu. Juokaujant apie viešus asmenis, visada yra rizika, kad tai bus nepriimtina“, – pabrėžia humoristas.
Paklaustas apie internete patalpintus juokus, susijusius su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene, ir apie tai, ar nebuvo peržengta riba, T. Augucevičius sako, kad kiekvieną atvejį reiktų aptarti atskirai. Kai kuriais atvejais, anot jo, gal ir buvo perlenkta lazda. „Bent jau aš stengiuosi nesišaipyti iš jos išvaizdos [...]. Stengiuosi daugiausiai kalbėti apie veiklą, kas, manau, labiausiai kliūna “, – sako T. Augucevičius.
Jis teigia Seimo pirmininkės niekada nesutikęs ir su ja nebendravęs. „Nežinau, kokia ji asmenybė. Galbūt jinai iš tikrųjų yra labai gera mama, labai puikus šeimos žmogus. Bet, kaip Seimo pirmininkė, ji turi trūkumų, ir tie trūkumai yra verti juoko“ , – mano T. Augucevičius.
Kad humoras turėtų būti nukreiptas į žmogaus veiklą, antrina ir vaikų bei paaulių psichiatras Linas Slušnys: „Humoras turi būti orientuotas į veiklą, į kažkokį žmogaus poelgį. Pats asmuo, padaręs netinkamą veiksmą, gal ir puikus, pavyzdžiui, pyragų kepėjas [...] ar gal puikus žmogus. Bet jei jis šiuo metu elgiasi netinkamai, nepadoriai, iš to juoktis, žinoma, galima. Ir tą pastebėti reikia.“
Psichiatro teigimu, patys politikai, kurie skiria pinigų programoms, skirtoms patyčių prevencijai, vieni iš kitų dažnai tyčiojasi, peržengdami ribas. Neturėdami argumentų, kaip kritikuoti opoziciją, jie savo strėles esą nukreipia į kitų politikų asmenines savybes.
„Tai galima traktuoti labai paprastai – psichologinis smurtas. Labai paprastas psichologinio smurto apibrėžimas. Jis vyksta, kai yra žeminama ir tyčiojamasi, vartojami žodžiai, siekiant pažeminti, sumenkinti kito žmogaus savivertę. Ir šitie dalykai vyksta“ , – atkreipia dėmesį L. Slušnys.
Šį reiškinį sako pastebėjęs ir T. Augucevičius. „Ypač jei kalbame apie Viktorą Uspaskichą, kuris chamiškumu dažnai lenkia kitus ir savo dvigubais pasisakymais kitąsyk save labai keistai reprezentuoja. Viktoro elgesys mano laidoje irgi yra dažnai minimas“, – sako humoro laidos autorius.
L. Slušnys: Lietuvoje nėra humoro kultūros
Tai kaipgi atpažinti gerą humorą? L. Slušnio manymu, gero humoro atveju negali pykti. „Tiesiog juokiesi, nepaisant to, kad tai galbūt net apie tave. Geras humoras (aš kalbu apie tuos, kurie turi humoro jausmą, ne apie tuos, kurie jo visiškai neturi) yra toks, kai iš tavęs pasijuokė ir tu gali kartu juoktis, padėkoti už gerą pastebėjimą“, – teigia L. Slušnys.
Jis pastebi, kad Lietuvoje vis dėlto nėra humoro kultūros, kokią turi, pavyzdžiui, britai. „Bet, kita vertus, nugyvenome sovietmečio periodą, kada niekas nežiūrėjo į tai, kas yra humoras, kas yra tyčiojimasis. Tyčiotis buvo galima atviru tekstu. Ir buvo tyčiojamasi atviru tekstu, o paskui sakoma – mes pajuokavome. Mes neturėjome tos kultūros, ir ji yra išnaikinta. Ir, ko gero, praeis dar daug laiko, kol tai susitvarkys“, – svarsto L. Slušnys.
T. Augucevičius pritaria – mūsiškės humoro tradicijos labai menkos. „Aš sutinku, kad ta humoro kultūra labai didele dalimi yra rusiška, likusi senovinė. Bent jau aš stengiuosi į mūsų kasdienybę integruoti vakarietiškesnio humoro, kada iš žmogaus gali pasijuokti aštriau, bet taip, kad jis sugebėtų tai ir priimti. Galiausiai juk vis tiek nori gero“, – sako T. Augucevičius.
