Visi transliuotojai bando pateikti rudens sezono siurprizų. Nuo jų neatsilieka prezidentūra. Tikrovės šou „Daukanto aikštė“ rudeninis akcentas – prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu TV3 televizijai. Nežinau, koks buvo pradinis sumanymas. Rezultatas, švelniai kalbant, labai vidutiniškas.
Meilei logikos nereikia
Prezidentės atsakymuose įžvelgčiau žanro krizę. Nebent kada nors politologai nuspręs, kad D. Grybauskaitė sukūrė savitą žanro atmainą, kada galima nepaisyti jokių argumentacijos klaidų, nes kalbama auditorijai, kuri tesupranta trumpus, paprastus sakinius ir visiškai nebando jų tarpusavyje susieti. Logika nesvarbi, kadangi jokios nesąmonės negali užgesinti skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų meilės Prezidentei.
Pamenu filmą, kurio herojus vienoje scenoje pradeda bučiuotis turėdamas priklijuotą barzda, tęsia vos vos apžėlęs savais šeriais, bučinį baigia vėl su priklijuota barzda; kitoje vietoje personažas prie kepurės kelia dešinę ranką, nuleidžia jau kairę ir taip toliau. Na ir kas? Vis tiek, žiūrėdamas tą kritikų išpeiktą filmą, aš vos ne kūkčiojau iš gražumo. Režisierius gali būti žioplas, bet jeigu žiūrovui jis patinka – koks tada skirtumas?
Paslaptys atsiskleidžia?
Apžvalgininkai, komentuodami D. Grybauskaitės kalbas apie įkaitę, kurios vardas Lietuva, nevengia stiprių žodžių. Priminsiu, jog TV3 žurnalistė pakišo prezidentei mintį, kad Lietuva nuolankiai sutikdavo su JAV prašymais ar reikalavimais ir todėl būdavo Jungtinių Valstijų politikos įkaitė. Prezidentė patvirtino: „Praktiškai galėčiau atsakyti, taip“.
D. Grybauskaitė taip pat atskleidė, kodėl šį balandį ji nevyko į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama. Cituoju Prezidentę: „tai buvo susiję su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl nusiginklavimo pasaulyje (...) ir Europoje. Matydama, kad tai gali neatitikti Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampano už tokią perspektyvą“.
Prezidentė vis dėlto liko paslaptinga – ji nepasakė, kokias derybas turėjo omeny. Tačiau net ir labai nenuovokiam piliečiui gali iškilti štai kokios abejonės.
Jeigu Lietuvos prezidentę pasiekė žinios, kad JAV prezidentas derėdamasis su Rusija gali aukoti Lietuvos interesus, reikia užimti aktyvią poziciją – tuojau pat vykti į Prahą, pirmai prasibrauti prie B. Obamos, nutempus jį į tamsų kampą bandyti įteigti sau naudingos dalykus, o jeigu nepavyks, nuvilioti pašnekovą prie televizijos kamerų, šliūkštelėti jam šampano į veidą, atsiprašyti už nerangumą ir paskui žurnalistams paaiškinti, kokias pinkles JAV rezga savo įkaitei Lietuvai. Žiniasklaidos dėmesys Lietuvai garantuotas.
Užuot ėmusis tiesioginio poveikio B. Obamai, mūsų prezidentė pareiškė, kad Prahoje tada nieko rimto nevyko, tad pavakarieniauti ir šampano išgerti galėjo premjeras Andrius Kubilius.
Elgiasi kaip įkaitai
A. Kubilius derina premjero ir mįslingų prezidentės žingsnių aiškintojo pareigas. Dėl derybų tarp JAV ir Rusijos Premjeras pasakė: „ Kai JAV prezidentas su Rusijos prezidentu pasirašė vadinamąją branduolinės ginkluotės apribojimo sutartį, buvo kilę tokių abejonių – o ką Rusija už tai gaus. Tos abejonės šiek tiek buvo siejamos su įprastinės ginkluotės sutarčių rengimu, bet tos abejonės buvo labai efektyviai ir tinkamai JAV administracijos ir jos atstovų išsklaidytos“.
Premjeras nepasakė, kada, kur ir kaip JAV išsklaidė Lietuvos nuogąstavimus – ar tada Prahoje prie šampano taurės, ar kitoje vietoje, kitu laiku. Kadangi A. Kubilius nesigyrė, jog Prahoje jis taikė B. Obamai aktyvaus poveikio priemones, kol kas tenka pripažinti, kad mūsų prezidentė ir premjeras pasirinko pasyvaus laukimo taktiką. Bet juk tai bejėgių įkaitų pozicija!
Rūmuose Daukanto aikštėje dirbantys viešųjų ryšių režisieriai pasirodė prastai. Bet gal čia irgi esama paslapties, kokios nors dar nepaviešintos prezidentinės užgaidos? Juk būna, kad aukščiausius reitingus turintys politikai užsimano dar kažko. Pavyzdžiui, „Auksinio svogūno“ apdovanojimo.
