Nuo 2015-ųjų Šiaulių miesto savivaldybės globos namų vaikai kraustysis į kotedžus. Jie, įsitikinęs Globos namų vadovas Rimantas Žąsinas, auklėtiniams sukurs šiltą namų aplinką.
Vaikų globos namuose užaugusių žinomų šiauliečių Janinos Ališauskienės ir Irenos Karvelienės teigimu, valdiški namai gali atstoti šeimą, tačiau reikalingos pertvarkos.
Jų nuomone, vien kotedžai namų neatstos, ne mažiau svarbi žmonių šiluma. Kad tai išties svarbu, patvirtino ir skandalas Ventos vaikų globos namuose.
Gyvens kaip šeimoje
Šiaulių globos namų direktoriaus Rimanto Žąsino teigimu, iš didelių, šiuolaikinių reikalavimų neatitinkančių pastatų vaikai nuo 2015 metų persikels į septynis naujus kotedžus, aštuntame įsikurs administracija.
Kotedže gyvens iki aštuonių vaikų, kambaryje po du. Vaikai turės savo poilsio zoną, atskirą virtuvėlę, su darbuotojais gaminsis maistą.
R. Žąsinas įsitikinęs, kad, apgyvendinus vaikus kotedžuose, jie turės namus, artimesnius šeimos aplinkai.
Dabar visi 58 globotiniai valgo bendroje virtuvėje, gyvena šeimynomis po 7-12 vaikų.
Direktorius sako, kad vaikai turi savo gyvenimą, mokosi įvairiose miesto mokyklose, dalyvauja popamokinėje veikloje, lanko sporto mokyklas. Jie esą nepaliekami likimo valiai ir po išėjimo, su jais darbuotojai bendrauja, padeda įsikurti, nors daugelis išvažiuoja į užsienį.
Globos namuose nėra našlaičių
Nors iš šių globos namų vaikai spruko ne kartą, direktorius sako, kad santykiai tarp darbuotojų ir vaikų nėra blogi. Persikėlus į atskirus namukus, jie galės gyventi ramiau, todėl ir elgsis ramiau.
„Įstaigoje vaikas turi savo žmogų, su kuriuo artimiausiai draugauja. Tai gali būti direktorius, socialinis darbuotojas, psichologas, vairuotojas, virėja ar kitas žmogus. O šiaip darbuotojas yra darbuotojas, kuris viskuo rūpinasi, sprendžia problemas“, – teigė direktorius.
Tikrų našlaičių šiuose namuose nėra. Čia, kaip ir kitur, daugiausia – asocialių šeimų vaikai.
Darbuotojai atstojo šeimą
Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ direktorė Janina Ališauskienė iki devintos klasės gyveno, mokėsi Žagarės mokykloje-internate, vėliau pateko į tuometinę Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą-internatą.
Žagarėje praleisti metai J. Ališauskienei – vienas geriausių gyvenimo laikotarpių.
„Mes gyvenome kaip tikroje šeimoje. Turėjome ūkį, augindavome karves, ravėdavome daržus. Mokydavomės savarankiškumo. Direktorius buvo kaip tėvas, o mokytojai kaip draugai“, – su šypsena prisiminė moteris.
Nors internato pastatai buvo seni ir nepatogūs, jautėsi saugiai, niekas vaikų nežemino. Mokytojų dėka ji tikėjo, kad suaugusi galės būti kuo tik nori.
Iki šiol lydi baimės
J. Ališauskienė persikėlimą į Šiaulių internatą prisimena su liūdesiu.
Ji papuolė tarsi į rungtynes, nes šis internatas siekė būti geriausiu Lietuvoje. Tvarka buvo griežta, vyko nuolatiniai patikrinimai.
Mokytojai jau nebuvo draugai, tiesiog geri specialistai.
„Sunku dirbti su tokiais vaikais, mes buvome daugiau ar mažiau psichologiškai paveikti“, – sakė J. Ališauskienė.
Moteriai drėgsta akys prisiminus, kaip tuomet kartu su kitais internato globotiniais važiavo į „Saulės“ kino teatrą. Visi vienodais paltais – tarsi sužymėti. Miesto vaikai svaidė į juos sniego gniūžtes, stumdė, šaukė internato blusomis.
Dabar moteris savyje įžvelgia vaikų namų paliktą įspaudą – išlikimo baimę. Per susirinkimus už nepažangumą grasindavo išmesti iš internato: o kur eiti, kai nieko neturi?
J. Ališauskienė, mąstydama apie Ventos mergaitę, klausė, kokios širdies turi būti žmogus, kad rūpintųsi neįgaliu, likimo pasmerktu vaiku? Tik nuo žmogiško rūpestingumo priklauso jo gyvenimo trukmė.
„Vienareikšmiškai negalima sakyti, kad darbuotojai ją apleido, bet netikiu, kad ten motinos teresės dirba. Ir auginant savo vaikus visko pasitaiko“, – sakė moteris.
Įsivaikinimas – didelė atsakomybė
Ji mano, kad nauji kotedžai pagerintų gyvenimo sąlygas, tačiau labiausiai vaikams reikia rūpesčio ir pagarbos iš visuomenės. Ji nuolat girdėdavo – tu iš vaikų namų, neištekėsi, negausi darbo. Ir dabar visuomenės požiūris nepasikeitęs.
„Žmogus mūsų valstybėje jau nebėra vertybė, – sakė J. Ališauskienė. – Valstybė turėtų rūpintis vaiku, jeigu jis liko našlaitis, kaip tai darytų tėvai iki kol jis atsistos ant kojų.“
J. Ališauskienės nuomone, įsivaikinti nesiveržiama, nes pagal šiuolaikinę sėkmingo gyvenimo formulę, vaikai turi būti gražūs, sveiki, talentingi. Kai kurie globėjai net genus patikrina. Patys vaikai tai jaučia, todėl tampa pikti, skundžia vieni kitus, jeigu duoda – ima, nepatinka – pabėga, kovoja, kaip gali.
Kodėl, skaudžią patirtį turėjusi moteris pati neįsivaikino?
„Dėl atsakomybės. Kaip su saugumo jausmo stygiumi gali padėti kitam? Juk visą gyvenimą bijai, kada tave išduos“, – atviravo moteris.
Vaikų namai išmokė gyventi
Vaikų globos namuose užaugo anapilin prieš metus išėjęs Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros profesorius Vytautas Karvelis ir Šiauliuose gyvenanti jo žmona Irena Karvelienė.
Jiedu niekuomet nesiliovė kalbėti apie vaikų namus. Profesorius rinko medžiagą knygai šia tema išleisti, tačiau nebesuspėjo. Jie įkūrę ir Našlaičių broliją.
V. Karvelis gyveno Vilniaus ir Kauno, o I. Karvelienė Zarasų rajono vaikų namuose. Moteris likimo nesmerkė, iš vaikų namų išėjo mokėdama visko, ko reikėjo gyvenime.
Iki devintos klasės ji gyveno Antazavės vaikų globos namuose, įkurtuose sename dvare, ant ežero kranto.
Ji turėjo atsidavusią auklėtoją, kuri savo šeimos nesukūrusi, visą meilę atidavė svetimiems vaikams. Kartu jie tvarkė parką, augino gėles. Namai buvo jaukūs ir švarūs, nors ir neremontuoti.
Kartą vaikams netgi tekę likti be vakarienės, nes kažkas, įspyręs į sieną, paliko ant jos juodą rėžį.
Dažytas miegamojo grindis vaikai blizgindavo, eidami keliais. Lovų užklotai būdavo balti, krakmolyti, pagalvių užtiesalai – siuvinėtais kampeliais. Šalia rūbų spintos kabojo kišenėlės dantų šepetukams.
Namai turėjo ir savą ūkį: arklį, kiaulių, burokų, morkų, braškių. Vaikai mokėsi darbo. Mergaitės sau siuvosi sukneles, berniukai meistravo.
Vaikų namus sukuria darbuotojai
„Vaikų namų gyvenimas pirmiausia priklauso nuo direktorės, paskui ir kitų darbuotojų“, – įsitikinusi I. Karvelienė.
Antazavės direktorė išleistuvių proga net žalius sarafanus mergaitėms pasiuvusi. Tuo tarpu Antalieptėje direktoriavo vyras. Čia atsikrausčius sviestą pakeitė kiaulės taukai, parką – pilkas kiemas, o nepriekaištingą estetiką – netvarka. Direktorius esą daugiau rūpinosi savo vaikais.
I. Karvelienė sako, kad vaikai dabar išlepę, trūksta drausmės, organizuotumo. Anuomet savaitgaliais kelios mergaitės gamindavo pietus visiems namams.
Vyresniems vaikams tekdavo globoti mažesnius, rengti, šukuoti, prausti, atsakyti ir už savo netvarką, ir už jų. Užimtumas buvo toks didelis, kad nekildavo mintis bėgti iš namų.
Anot moters, vaikų namai gali būti puiki gyvenimo mokykla, tačiau išdygsiantys kotedžai – ne išeitis. Problema – vaikų namų darbuotojai, jie turėtų praeiti griežtą atranką. Tik nuo jų priklauso vaikų namų aplinka. Universiteto čia nepakanka, reikia būti atsidavusiam, žmogiškam, turėti gyvenimo patirties.
I. Karvelienė 11 metų dirbo Šiaulių rajono švietimo skyriuje. Kažkada kalbėta, kad Kuršėnų vaikų namuose gyvena rinktiniai vaikai. Ji paklausė tuometinės direktorės Antaninos Rastenytės, ką ši daro, kai atveža blogą vaiką.
Ši atsakė, kad nedaro nieko, nes tų namų vaikai netoleravo blogio, todėl nė mėnuo nepraeidavo, kol vaikas tapdavo kaip ir kiti.
Gintarė VALUCKYTĖ
