Užgavėnės nuo senų laikų Lietuvoje švenčiama šventė, kurioje persirengiama įvairiais personažais. Tarp populiariausių – „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“, tačiau yra ir šalyje gyvenančias tautas pašiepiantys „žydukų“ ir „čigonų“ personažai.
Svarbu kontekstas
Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas Ištvanas Kvik naujienų portalui tv3.lt teigė, kad, jei žmonės persirengia tradiciniais romų tautos drabužiais, dainuoja šios tautos dainas ir puoselėja romų tradicijas, jis nieko tame blogo nemato. Tačiau dažnai romai Užgavėnių metu pasirodo visiškai kitame kontekste.
„Labai nemalonu, kai mini, kad atvažiavo čigonai, raganos ir velniai. Čia, aišku, labai negražu, nes mes turime savo tautą, mes džiaugiamės, kad esame romai, o ne kad esame personažai. Šitas dalykas nemalonus“, – kalbėjo I. Kvik.
Pašnekovo tvirtinimu, tai, kad į romus dažnai žvelgiama, kaip į kokius nors personažus, o ne tautą, labiausiai ir žeidžia. Vis tik, I. Kvik pripažįsta, kad nors tokios Užgavėnių dainos, kaip „Mes čigonai Lietuvos“, nėra itin malonios, romai supranta jų kilmę.
„Tai yra folkloras, kažkada taip vadino, tai iš dainos žodžių neišmesi. Bet nereikia tyčiotis“, – kalbėjo romų bendruomenės vadovas.
Pasak I. Kvik, daug labiau romų bendruomenę žeidžia mitas, kad jie nori būti vadinami čigonais.
„Mes norime, kad mus vadintų romais. <...> Skaičiau neseniai komentarą internete, kad patiems romams patinka, kad juos vadina čigonais. Žmonės kartais visai nepagalvoja, ką skleidžia“, – kalbėjo I. Kvik.
Gali skatinti antisemitizmą
Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis naujienų portalui tv3.lt sakė, kad žydų bendruomenės nariams „žydukų“ personažas nėra priimtinas, nes tai, pašnekovo nuomone, žeidžia jo tautą.
„Tai sukelia neigiamą reakciją. Mes suprantame, kad čia Lietuvos tradicija, pripratome prie to, bet, kai pirmą kartą susiduri su tuo, tai kyla daug klausimų, kodėl taip yra“, – kalbėjo F. Puzemskis.
Pasak žydų bendruomenės atstovo, svarbu, ar Užgavėnių švenčių dalyviai suvokia šiuos personažus ir moka juos atskirti nuo realybės. Tačiau, anot F. Puzemskio, dažnai Užgavėnese matomi „žydukai“ gali skatinti ir priešiškumą, neapykantą žydų tautai – antisemitizmą.
„Tai nuteikia jaunus žmones prieš mūsų tautą, iš to gali kilti neigiama reakcija“, – sakė F. Puzemskis.
Atsisakius „žydukų“ šventė žavesio neprarastų
Anot etnologo Liberto Klimkos, „žydukų“ ir „čigonų“ personažai siekia XIX a. Jie kilo iš „ubagų“ ir „elgetų“ personažų, o šie vaizdavo atėjūnus iš anapusinio pasaulio.
„Kažkada buvo protėvių dvasios, toteminiai žvėrys, o vėliau tapo labiau apčiuopiamais personažais“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo L. Klimka.
Etnologo teigimu, „čigonų“ ir „žydukų“ personažai lietuviams įkūnijo „kito“ vaizdinį, kurio jie nesuprato.
„Ką kaimo žmogus, baudžiauninkas matydavo aplink save? Matydavo tai, kad gretimame miestelyje gyvena kažkokia bendruomenė, kuri turi kitokius papročius, kitaip kalba. Reiškia, jie kitokie. Taip tas įvaizdis prilipo“, – aiškino pašnekovas.
Jo teigimu, jei tarp Užgavėnių personažų ieškotume įžeidžiančių vaizdinių, tai rastume ne tik „žyduką“ ar „čigoną“. Suvalkijoje populiarus Sidaras pašiepdavo senbernystę, o gervės personažas kibdavo prie merginų, kodėl šios dar neištekėjo.
L. Klimka tvirtino, kad atsisakius „žydukų“ ir „čigonų“ Užavėnių šventė žavesio neprarastų, o pats pašnekovas norėtų, kad šventės dalyviai dažniau persirengtų daug senesnius laikus menančiais personažais.
„Tai akmens amžių siekiantys totemai, žvėrys ir paukščiai. Mes vieninteliai Europoje esame išlaikę totemus kaip personažus. Čia visa įdomybė yra, neabejotinai, o ne „žydukuose“ ar „čigonuose“, – įsitikinęs L. Klimka.
