Vasario 16-ajai artėjant dera ne tik vienam kitą pasveikinti, bet ir prisiminti tuos, kurie tokių sveikinimų nenori, nes yra nuskriausti ir nelaimingi iš principo.
Nepatinka – nešvęskite
Vasario 16-oji – viena iš trijų mūsų istorijos datų, kai švenčiame valstybę. Tądien ir vėl, žinoma, skambės ne tik kalbos iš tribūnų, himnai ir garbės sargybos kuopos salvės bei koncertų akordai. Būtinai bus ir nepatenkintų, niurzgančių bei gadinančių nuotaiką interneto komentatorių ir iš radijo ar televizijos eterio kalbančių galvų.
Juk daug kam svarbu zirzti dėl paties zirzimo. Pavyzdžiui: per daug mums trijų švenčių, užtenka švęsti vieną valstybės dieną. Atsakymas – nešvęskite. Išsijunkite televizorių, internetą, radiją, užsitraukite užuolaidas, kad netyčia nepamatytumėte fejerverkų, ir nirškite, kad turite laisvadienį. Idant nepasijustumėte per mažai dirbąs – bent akmenį nešiokite iš kampo į kampą.
Neparašyta – ne šventė
Vienas iškilus politologas prieš porą metų piktinosi, kad visos trys šventės – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji – yra politiškai neįprasmintos, nes atsispindi tik Darbo kodekse, o Švenčių įstatymo nėra. Girdi, jei neparašyta, kad tai – šventė, vadinasi, minėjimai, paradai ir šiaip šventimas yra ne tokie prasmingi. O va jeigu būtų atskirai parašyta, tada jau tada būtų lengviau.
Valio. Siūlau priimti dar ir Kalėdų bei Velykų įstatymus. Juose būtų galima numatyti ir privalomus šventimo ritualus arba netgi sukurti valdiškus linkėjimų, privalomo švenčių stalo turinio, šventinės muzikos ir tostų sąrašus, oficialiai įteisinti atitinkamą aprangos kodą ir numatyti atsakomybę už nukrypimą nuo taisyklių. Galima būtų dar įkurti valstybinę švenčių priežiūros inspekciją prie Seimo arba Prezidentūros. Arba bent jau paskirti švenčių ministrą be portfelio.
Sliekų paieškos
Iš istorikų tarpo būtinai vėl kas nors išlįs ir imsis kelti abejones bei hipotezes dėl to, kad nėra Vasario 16-osios akto originalo. Tada, girdi, kažkas neaišku, kažkas ne taip, o gal nieko ir nebuvo – gal niekas jo nepasirašė, vadinasi, tad niekas negalioja.
Panašių dalykų teko prisiklausyti dėl to, kad nėra Mindaugo karūnos, nėra popiežiaus bulės originalo. Tai gal ir Mindaugas nebuvo karūnuotas, o Liepos 6-oji nelegali? Žinoma, jei neteko pačiam asmeniškai išsilaipinti Mėnulyje, turi kilti „pagrįstų abejonių“, kad Mėnulis egzistuoja.
Pasitaiko ir pasvarstymų, kad 1918 metais Lietuvos Tarybos veikėjai valstybę atkūrė „ne taip“. Ne taip suformulavo aktą, neteisingai padarė, kad valstybę atkūrė „per daug tautiškai“. Reikėję, girdi, šiuolaikiškai – multikultūriškai. Tada, girdi, būtų didesnė, įtakingesnė valstybė. Ir jos likimas būtų kitoks. Smagu, bet tai labiau tiktų alternatyviosios istorijos grožinei literatūrai su mokslinės fantastikos elementais. Tokios būna, ir visai ne prastos, bet mūsų sliekų ieškotojai nieko tokio įdomaus neišstena – ne ta niurzgesių paskirtis.
Na, o Kovo 11-oji, kai Vytautas Landsbergis „sugriovė kolūkius“ – ne šventė ne tik paleckių ir jedinstvų pašlemėkams, bet ir šiaip „nabagėliams“, kuriems dar ir dabar neaišku, ko kiti „lindo po tankais“ 1991 metų sausio 13-ąją. Abejotina, ar švenčių įstatymas jiems padėtų, nes silpnaprotystė kodeksais neišgydoma. Todėl paprasčiau yra ir juos dėl visa ko pasveikinti. Tą ir darau. Sveikinu visus.
