Stebuklai vyksta ne tik per Kalėdas. Airių visame pasaulyje šiandien švenčiama Šv. Patriko diena įkvepia linksmintis ir lietuvius.
Šeštadienį per Užupį tekančios Vilnelės vanduo tapo ryškiai žalias, o vakar mažieji Ozo parko kvartalo gyventojai virto leprikanais. Taip vadinami mistiniai atsiskyrėliai, vengiantys ryšių tiek su mirtingaisiais, tiek su nemirtingomis būtybėmis elfais.
Dauguma leprikanų vaizduojami kaip maži storuliai, raukšlėtais veidais ir, nepaisant kūno sudėjimo, labai grakščiai judantys. Jie laikomi paslėptų brangenybių savininkais, tai atsirandantys, tai išnykstantys. Norint iš leprikano išpešti paslaptį, kur paslėptas lobis, reikia nuo jo nenuleisti akių.
Įsisukę į karnavalinių kostiumų bei aksesuarų kupiną "Smagią Spintą", mažieji vilniečiai patys kūrė savo leprikano savo įvaizdį - išbandė įvairias kepures, perukus, ūsus, barzdas, derino drabužius.
Puoštis jie kvietė ir savo artimuosius.
"Dabar toks laikas, kai žmonės įnikę į savo darbus, į socialinius tinklus ir vis neranda laiko susitikti, pabendrauti gyvai, pasidalinti tikromis šypsenomis.
Viena mūsų kavinės darbuotoja, anksčiau gyvenusi Airijoje, pasiūlė pavasarį pasitikti, kaip tai daroma Airijoje - Šv. Patriko dieną", - pasakojo šokolado skulptorė, šokoladinės "Saldi Oazė" vadovė Elena Klimentjeva.
Susirinkusius ji mokė skystu šokoladu piešti Šv. Patriko dienos simbolį trilapį dobilą bei leprikonus, pajudėti skambant airiškiems ritmams kvietė airiškų šokių šokėjos, akį ir skrandį džiugino išradingai dekoruoti saldumynai.
"Ne kartą girdėjau, kad verčiau švęsti Užgavėnes, Kovo 11 -ąją ir kitas "savas", o ne "svetimas" šventes, tačiau kai tiek daug lietuvių gyvena svetur, kai kiekvienoje giminėje rasi bent vieną, dirbantį ar dirbusį Airijoje, riba tarp savų ir nesavų švenčių tampa vis mažiau pastebima. Be to, jei yra proga susitikti ir kartu gerai praleisti laiką, kodėl gi taip ir nepadaryti", -- neabejoja E.Klimentjeva.
