Kaune nuskardėję šūviai ir kilusi visuomenėje reakcija atskleidė labai nemalonų ir netikėtą daliai mūsų žiniasklaidos ir vadinamosios šviesuomenės dalyką. Žmonės kažkodėl vangiai reaguoja į raginimus gaudyti teisėjo ir jaunos moters nužudymu įtariamą asmenį ir nepuola teikti informacijos apie galimas jo buvimo vietas.
Policijos vadovai su nuostaba konstatuoja, kad nesulaukė tokiais atvejais įprastos skambučių iš budrių arba nelabai adekvačių piliečių lavinos. Dienraščių apklausos rodo, kad dauguma respondentų ne tik neišduotų D.Kedžio, bet netgi suteiktu jam paramą besislapstant.
Keistas atvejis, turint omenyje, kad žmonės paprastai labai neigiamai vertina masinius su nusikalstamu pasauliu nesusijusių asmenų žudymus ir jaučia pareigą prisidėti prie įtariamųjų paieškų ir sulaikymo.
Vienas galimų šio paradokso paaiškinimų yra tai, kad tradicinės moralės prisilaikanti visuomenės dauguma tiesiog nejaučia jokios grėsmės iš Drąsiaus Kedžio pusės. Nepaisant to, kad įtariamasis dviejų žmonių nužudymu slapstosi kažkur netoliese apsikarstęs ginklais, nėra daug manančių, kad jis pradės šaudyti į aplinkinius.
Nors daugelis Lietuvos gyventojų laikosi nuomonės, kad Linčo teismai negali būti priimtinas teisių gynimo ir nusikaltėlių baudimo būdas civilizuotoje visuomenėje, tačiau esant situacijai, kuomet valstybinė teisėsaugos sistema akivaizdžiai pademonstravo visišką impotenciją ginant mažametės mergaitės teises, tiesiog nėra linkę morališkai pasmerkti jos tėvo, padariusio tai labai žiauriu ir neteisėtu būdu.
Kaip nebūtu keista, bet tokia visuomenės pozicija visiškai neprieštarauja mūsų tradicinei moralei, kurioje suaugusiųjų seksualiniai santykiai su mažamečiais vaikais yra visiškas tabu, o jų santykiai su lytiškai subrendusiais nepilnamečiais – griežtai smerktinas ir netoleruotinas reiškinys.
Mes auginame savo vaikus aiškiai suprasdami, kad yra veiksmai ir žinios, nuo kurių jie turi būti apsaugoti iki ateis tam laikas.
Ir kad tie suaugusieji, kurie energingai kovoja už mūsų mažamečių vaikų „teisę į informaciją“ bei veržte veržiasi kuo anksčiau supažindinti juos su tam tikromis suaugusiųjų gyvenimo praktikomis, nebūtinai vadovaujasi tų vaikų interesais, o galimai siekia kažkokių tik jiems žinomų tikslų.
Sunku nepastebėti, kad jau kuris laikas visuomenėje atsirado ir kitokios – netradicinės moralės atstovų. Ši moralė kol kas pas mus paplitusi tik siauruose, bet ganėtinai įtakinguose sluoksniuose.
Kažkodėl būtent jos adeptai labai domisi ir rūpinasi mūsų vaikais. Pabrėšiu – svetimais vaikais, nes, ko jie moko savuosius, yra jų asmeninis reikalas, į kurį tradicinės moralės atstovai nebando kištis.
Tos moralės atspindys labai jaučiamas ir šių tragiškų įvykių priešistorėje. Juk aukšto rango teisėsaugininkai nepuolė skubiai aiškintis, ar jų kolegai oficialiai mesti kaltinimai dėl mažametės mergaitės žaginimo yra teisingi, o priešingai – padarė viską, kad „nugesintų“ kaltinimus ir užvilkintų tokį tyrimą.
Panašu, kad panašūs „išdykavimai“ bent jau kai kuriems įtakingiems pareigūnams, kitaip nei Lietuvos gyventojų daugumai, neatrodo kažkoks ypatingas nusikaltimas?
Krito į akis ir pono Generalinio prokuroro pasisakymai, kuriuose jis minėjo, kad byla buvo iškelta pagal straipsnį dėl mergaitės tvirkinimo, nors kiekvienas, matęs D.Kedžio internete išplatintus vaizdo įrašus, savo ausimis girdėjo, kaip mergaitė pasakojo apie, dovanokite už natūralizmą, patį tikriausią jos ir tos kitos mergaitės žaginimą.
Būdai, kuriais įtariamieji pedofilai tenkino savo lytines aistras su mažametėmis, dar neseniai buvo laikomi iškrypimais, tačiau nūnai tai priskiriama prie įprastinės netradicinio sekso praktikos, kurios mėgėjai netgi pageidauja rengti pasididžiavimo paradus miestų centruose.
Nesiimu spręsti, kiek ta seksualinė praktika verta demonstravimo paraduose, bet kad tokie dalykai nelabai telpa tik į tvirkinamųjų veiksmų nusikaltimo sudėtį akivaizdu ir neužimant Generalinio prokuroro posto.
Ir kad jais įtariamiems asmenims turėtu grėsti ne simbolinės bausmės už tvirkinimą, kurias minėjo ponas prokuroras, bet kur kas rimtesni BK straipsniai su visai nesimbolinėmis laisvės atėmimo bausmėmis.
Deja, tenka konstatuoti, kad tokios nepriimtinos Lietuvoje vyraujančios moralės šalininkams pažiūros kai kurių viešųjų intelektualų bei žiniasklaidos priemonių yra aktyviai importuojamos iš kitur. Daugelyje Europos šalių ši netradicinė moralė po truputi legalizuojasi ir siekia vyrauti viešojoje erdvėje bei politikoje.
Prisiminkime reakciją į savo kaltę pripažinusio garsiojo režisieriaus ir pedofilo R.Polanskio pabėgimą nuo teismo nuosprendžio už trylikametės apsvaiginimą, panaudojant medikamentų ir alkoholio mišinį bei jos išžaginimą visais įmanomais būdais.
Šis net jo paties neneigiamas nusikaltimas nė kiek nesutrukdė jam laisvai gyventi Europoje ir neišbraukė jo iš tų, kuriems paduodama ranka, sąrašo. Jo perversiški filmai ir, būkime atviri, ganėtinai šlykšti asmenybė nesulaukdavo kritikų boikoto ir pelnytos kolegų paniekos, priešingai – jo populiarumas ir autoritetas tarp moralinės mažumos tik užaugo.
Garsusis pabėgėlis viešai džiugino jo talentų gerbėjus Europoje maloniais prisiminimais, kaip kadaise suviliojo 15-metę Nastasja Kinsky, kaip prikalbino ją užsiimti seksu trise su dar vienu vyru ir kaip po to padarė ją kinožvaigžde.
"Normali meilė nėra įdomi. Galiu užtikrinti, kad tai nuobodu," – juokėsi savimi patenkintas R.Polanskis.
Iškilūs moralinės mažumos atstovai tik gėrėjosi tokiu senojo menininko šaunumu ir liaupsino jo gaivališką ir kūrybingą natūrą.
Kai pagaliau jis buvo suimtas Šveicarijoje ir pradėtas svarstyti klausimas dėl jo išdavimo JAV teisėsaugai, tai sukėlė audringą pasipiktinimą Europos diplomatiniuose, politiniuose ir meno sluoksniuose.
Apie 100 garsių menininkų, kino veikėjų ir artistų, daugiausia iš Europos šalių, pasirašė internete paskelbtą Prancūzijos kino pramonės peticiją, kurioje buvo reikalaujama paleisti režisierių. Prie jų prisijungė ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernardas Kušneras.
Labai aktyviai įsijungė į pedofilo R.Polanskio gynimo kampaniją ir Kanų kino festivalio organizatoriai. Nenuostabu, prisiminus, kad vos prieš du metus jame buvo demonstruojamas Robinsono Devoro filmas „Zoo“, kuriame labai romantiškai vaizduojami JAV zoofilų santykiai su arkliais. Nepamenu, ar jis buvo apdovanotas, bet kad sulaukė puikių netradicinės moralės atstovų atsiliepimų spaudoje – tai tikrai...
Beje, ką tik paaiškėjo, jog vienas aktyviausių R.Polanskio gynėjų – netradicinės orientacijos neslepiantis Prancūzijos kultūros ministras Frederikas Miteranas – buvusio Prezidento F. Miterano sūnėnas – ir pats mėgsta papramogauti su vaikais.
Dar 2005 m. išleistoje knygoje „Kvailas gyvenimas“ jis pasidalino įspūdžiais iš seksualinio turizmo turo Tailande:
„Gausybė labai patrauklių ir nedelsiant prieinamų berniukų pripildo mane geiduliu, kurio man daugiau nereikia tramdyti ir slėpti. Pinigai ir seksas – aš savo sistemos centre, kuri pagaliau suveikė, nes aš žinau, kad man nebus atsakyta,“ – dalinosi maloniais kelionės įspūdžiais dabartinis Prancūzijos kultūros ministras, Kairiųjų radikalų judėjimo atstovas.
Tokiomis netradicinėmis politiko pažiūromis į seksą su nepilnamečiais už pinigus buvo šokiruoti ne tik Le Peno vadovaujamo „Nacionalinio fronto“ deputatai, kurie pareikalavo, kad prezidentas nedelsiant atstatydintu tokį ministrą, bet ir Socialistų partijos atstovai parlamente.
Pasibaisėję kritikai susilaukė pono F.Miterano atsako: „Jeigu Nacionalinis frontas nori mane išvolioti purve – tai garbė man. Jei tai daro deputatas nuo kairiosios partijos – tai gėda jam.“
Ką gi, nėra ką bepridurti prie šių žodžių. Akivaizdu, kad juos ištarusį tikrai negalima priskirti prie tradicinės moralės šalininkų. F.Miteranas yra ryški ir vaizdinga viešai besireiškiančio moralinės mažumos atstovo iliustracija.
Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvos politikoje kol kas tokių dar neturime. Netradicinės moralės šalininkai Lietuvoje kol kas dar nedrįsta taip atvirauti, nors, kaip rodo D.Kedžio dukters žaginimo bylos eiga, ko gero yra ne mažiau įtakingi nei Prancūzijoje.
Tradicinės moralės žmonėms sunku suvokti moralinės mažumos atstovų poziciją ginant pedofilą R.Polanskį nuo teismo arba „netrukdant“ ir „nevarginant“ garbiųjų įtariamųjų D.Kedžio dukters žaginimo byloje.
Mano požiūriu, žmonės, kurie viešais pareiškimais ar veiksmais parodo, kad nesmerkia suaugusiųjų lytinių santykių su mažamečiais vaikais, jei juos atliekantis žmogus yra garsus ar užima svarbias pareigas, priskirtini prie tų, kuriems negalima paduoti rankos.
Ir jau tikrai jie negali būti laikomi autoritetais moralės klausimais. Nes jų ir mūsų moralė yra kardinaliai skirtingos.
Grįžtant prie tragiškų įvykių Lietuvoje, tenka paminėti, kad kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų priklausau tradiciškai augintai kartai.
Berniukai buvo auklėjami, kaip būsimi vyrai ir tėvai, mergaitės – kaip būsimos moterys ir mamos.
Darželiuose nebuvo taikoma „Gender Loops“ metodika, taigi išvengėme perrenginėjimo priešingos lyties rūbais, negirdėjome pasakų apie karaliaus ir kito karaliaus vestuves bei nebuvome verčiami keistis žaislais su mergaitėmis.
Už pasiekimus buvome giriami, už nusižengimus – baudžiami, o už tyčinius nedorus poelgius ir į kailį gaudavome.
Niekas mums taip ir nepapasakojo apie homoseksualizmo džiaugsmus ir privalumus, bet pakantumas visokioms mažumoms buvo išugdytas aiškinant, kad negalima tyčiotis ar juoktis iš padoriai besielgiančio žmogaus nekintamų bei nepriklausančių nuo jo valios savybių.
Mūsų tėvams net į galvą nešaudavo glamonėti savo vaikų genitalijas ar mokyti penkiamečius masturbacijos, kaip tai rekomenduojama įvairiose naujamadiškose vaikų auginimo metodikose.
Nežinojome, kad marksizmo-leninizmo ir mokslinio ateizmo vietą studijų programose užims panašios prigimties pseudomokslai – mokslinis feminizmas ir lytiškumo tyrinėjimai, kurių atstovai vietoje dviejų Dievo ir Gamtos sukurtų lyčių išras 5 ar 6 „genderius“.
Tokio neprogresyvaus auklėjimo pasėkoje dauguma likome taip ir neišbandę homoseksualizmo džiaugsmų, neapturėjome laisvo genderio pasirinkimo malonumo, nesantykiavome su mažamečiais vaikais ir nepatyrėme daugelio kitų netradicinės moralės atstovams priimtinų dalykų.
Užtat sukūrėme tradicines, iš skirtingų lyčių sudarytas, šeimas ir susilaukėme vaikų.
Todėl visiems būtų geriau, jei netradicinės moralės atstovai pagaliau suprastu, kurioje vietoje Lietuvoje brėžiama pakantumo jiems, jų pažiūroms ir veiksmams riba.
Ir Drąsiaus Kedžio tragedijos pavyzdžių suvoktu, kad peržengti tą ribą ir kėsintis į mūsų vaikus ir jų ateitį nevalia.
Nes pasekmės gali būti skaudesnės, nei jie galėjo įsivaizduoti.
