Sekdami Europos ūkininkų pavyzdžiu, prieš bevertes pieno kainas kyla ir Lietuvos ūkininkai.
Pirmieji Lietuvoje nepasitenkinimą pareiškė Suvalkijos žemdirbiai, praėjusį penktadienį pakvietę visos Lietuvos pieno gamintojus vienytis ir nutraukti pieno perdirbėjų bei pardavėjų diktatą. Suvalkijos žemdirbiai pasiruošę gausiai paremti birželio antroje pusėje rengiamą pieno dalijimo miestiečiams akciją.
Uždarbį suėda karvės
„Nematau kitos išeities, kaip sutelkti jėgą prieš jėgą. Turime būti vieningi ir baigti skirstytis į smulkiuosius ir stambiuosius pieno gamintojus. Visų mūsų melžiamas pienas yra baltas ir visų bėda ta pati - mūsų kišenėje sėdintys pieno perdirbėjai ir pardavėjai su mumis daro ką nori. Mus skriaus ir stumdys tol, kol nesusivienysime“, - kvietė Kazlų Rūdos savivaldybės ūkininkas Mindaugas Kerušauskas, savo 80 hektarų ūkyje auginantis 80 melžiamų karvių.
Jam antrino Marijampolės savivaldybės ūkininkų sąjungos pirmininkas Vytautas Augustinavičius, jis sakė, kas Lietuvos kaimiečiai dabar dirba tik už teisę dirbti. „Pardavinėti pieną jau seniai neapsimoka, tą menką uždarbį, kurį ūkininkai gauna už pieną, suėda pačios karvės. Šieno gamyba pabrango, degalai pabrango, tik karvių augintojų darbo kaina liko kaip ir anksčiau nepakilusi“, - sakė marijampolietis. Ūkininkai sakė, kad jeigu dabar nepasinaudos didesnes kainas streikais išsikovojusių vokiečių, prancūzų, olandų, belgų pavyzdžiu, ir toliau kraus pelnus pieno supirkėjams, o patys skurs.
Žemdirbius išgelbės tik vienybė
„Ūkininkai visi supranta, kad jiems reikia sukilti, tačiau nesupranta, kad po vieną jie nieko nepadarys. Per 20 metų kaimo žmonės įprato tikėti pažadais ir kovoti tik už save. Jeigu dabar jums pasakytų, kad nuo rytojaus supirkėjai pieno kainą padidins keliais centais, tikiu, kad visi išsiskirstytumėte, pamiršę nuoskaudas ir patikėję“, - tiesiai žemdirbiams priekaištavo pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.
Anot J.Vilionio, visos žemdirbio bėdos prasideda nuo jo paties, jo nuolankumo ir tikėjimo pažadais. „Nenorite stoti į kooperatyvą, mokėti pinigus į savo iždą, o už juos galėtumėte samdytis juristus, ekonomistus, galinčius kompetentingai atstovauti jūsų interesams... Tą ir turite“, - priekaištavo J.Vilionis ir pasiūlė žemdirbiams ne tik protestuoti pieną nemokamai dalijant miestiečiams, bet ir tręšti juo savo laukus.
Anot Žemės ūkio rūmų pirmininko Broniaus Markausko, į tokią situaciją prieš 20 metų žemdirbius įstūmė pati valstybė, nesudariusi sąlygų jiems tapti pieno perdirbimo įmonių akcininkais. „Su šiandieniniu akciniu kapitalu žemdirbiai per menki konkuruoti, valstybė neišgelbės mūsų skirdama subsidijas, tačiau gali padėti reguliuodami rinkos santykius. Valstybė gali nustatyti maksimalius leistinus antkainius prekybos tinklams bei patikrinti, kiek yra pagrįsti perdirbėjų skundai dėl patirtų nuostolių. Žemdirbiai yra ir bus pažeidžiami, kol diferencijuosis ir nesukurs savivaldos, pagrįstos nuosavu indėliu“, - įsitikinęs B.Markauskas.
Lietuvą lenkia visi
Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, vartotoją pasiekiančiuose pieno produktuose žemdirbio dalis tesudaro 32 proc., o perdirbėjai pasiima 38 proc., pardavėjai - 16 proc., likusi dalis per pridėtinės vertės mokestį subyra į valstybės kišenę.
Tai, ką praranda gamindami sūrį, sviestą, perdirbėjai atsigriebia pateikdami parduoti natūralų pieną. Lietuviško pieno kaina yra aukščiausia iš visų Europos Sąjungos šalių, o supirkimo kainos - mažiausios.
Kovą vidutinė žaliavinio pieno supirkimo kaina Lietuvoje buvo 29,25 eurocentai (1 litas) už kilogramą, Latvijoje - 1,11 Lt , Estijoje -1,16 Lt, Lenkijoje -1,14 Lt.
Dalia Byčienė
