Naujoje savo knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas” žurnalistas Dailius Dargis teigia, kad 2004-ųjų balandį Kaune nušauto verslininko Valdo Jakučio žudiko ir jo užsakovų ieškoma iki šiol. Bet kauniečio aplinkoje autorius nerado nė vieno žmogaus, kuris tikėtų šio nusikaltimo tyrimo sėkme.
Nužudytojo Sigito Čiapo artimieji policijos tyrėjams pasakojo, kad V. Jakutis su Sigitu buvo bendramoksliai – mokėsi vienoje Kauno vidurinėje mokykloje. Abu neblogai sutardavo, bet 1994 metais pradėjo tarpusavyje konkuruoti alkoholio prekybos versle.
Aštrus liudijimas prokurorams
Tais metais S. Čiapą pasiekdavo alkoholio siuntos iš Gintaro Pluščiausko bendrovės Vokietijoje. Atitinkamai G. Pluščiauskas verslo ryšių turėjo ir su V. Jakučiu, kol galiausiai pradėjo konkuruoti Sigitas ir Valdas.
„1994–1995 metais V. Jakutis verslo reikalais buvo susijęs ir su Vokietijoje pagarsėjusiu cigarečių kontrabandos karaliumi Andreasu Nimptschke, kurio prisibijojo G. Pluščiauskas ir net buvo prašęs S. Čiapo, kad šis jam per savo ryšius teisėsaugoje parūpintų legalų ginklą savigynai. Po G. Pluščiausko žmogžudystės Hamburge V. Jakutis pradėjo skleisti kalbas, kad tai organizavo S. Čiapas, ir visais įmanomais būdais jį juodino, šmeižė“, – liudijo S. Čiapo šeimos nariai.
Ką pats V. Jakutis 1996 metais balandžio 22 dieną, praėjus kelioms savaičių po S. Čiapo mirties, kalbėjo Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiajam prokurorui Algimantui Kliunkai?
„Pažinojau S. Čiapą, – prokurorams pasakojo V. Jakutis. – Mačiau jį 1994 metais G. Pluščiausko laidotuvėse. Šiaip su juo nebendravau, nežinau, kodėl jis mane visur skųsdavo, kad esu kontrabandininkas. Man tai pasakydavo kiti verslininkai. Be to, pats S. Čiapas sekdavo mūsų įmonės mašinas, fotografuodavo kraunamas transporto priemones, nors kroviniai buvo legalūs. Supratau, kad jis seka Jorindą Pluščiauskienę ir bando nustatyti mūsų tarpusavio ryšius.
Šiaip jis kenkdavo daugeliui verslininkų. Jam buvo būdinga apskundus ar apšmeižus žmogų po to atsiprašyti, atseit viskas gerai, kad užslopintų budrumą ir galėtų paslapčia kenkti. S. Čiapas verslininkus visada gąsdindavo Daktarais. Kilus nesutarimams dėl verslo, kitai ginčo pusei jis sakydavo, kad ateitų aiškintis į „Viliją“. Paskutiniu metu girdavosi pažįstantis daugelį valdžios ir teisėsaugos žmonių. Sakydavo, kad jo planas – pašalinti konkurentus. Taip jis sakydavo dar G. Pluščiauskui. Jis paprasčiausiai žlugdė firmas ir kenkė, kam galėjo, gal vykdė kokią užduotį kaip buvęs KGB darbuotojas. Jis turėjo nepaprastai daug priešų, visus apgaudinėdavo ir šmeiždavo.“
Bemiegės naktys Juodkrantėje
Kai S. Čiapas buvo nužudytas, jo šeimą persekiojo nesibaigiančios nelaimės. Buvo susprogdintas Jolantos Čiapienės grožio salonas „Jolanta“ Kaune, sudeginta jauki kavinė Juodkrantėje, susprogdintas baras Šiauliuose – nukentėjo penki žmonės.
Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad baigęs vidurinės mokyklos 11 klasę, visą 1996-ųjų vasarą praleidau dirbdamas diskotekų vedėju minėtame Čiapų bare Juodkrantėje, kuri buvo vos keli žingsniai nuo jūros. Ko gero, tai buvo vienintelė mano gyvenime tokia audringa, linksma, neįpareigojanti ir bemiegė vasara. Visas kavinės personalas, kurio daugumą sudarė kauniečiai, žinojo apie S. Čiapo nužudymą, tačiau šia tema niekas nebuvo linkęs plačiau diskutuoti.
Tą vasarą dailiai atrodančią verslininko našlę į kavinę Juodkrantėje vakarais atlydėdavo vienas jaunas simpatiškos išvaizdos apsaugos darbuotojas. Dieną Jolantą ir jos šeimą saugodavo juodžiausią gyvenimą savo akimis regėję „Aro“ pareigūnai iš Klaipėdos. Iki šiol neaišku, ar jie buvo išmesti, ar savo noru pasitraukė iš elitinės tarnybos. Tačiau kaskart padauginę degtinės jie tapdavo agresyvūs, o siekdami nusiraminti netikėtai man ir tuomečiam klasės draugui Nerijui išsiliedavo atvirai pasakodami apie tais laikais uostamiestyje klestėjusį banditizmą. Tuo metu jau buvau parašęs keletą publikacijų ne mokyklos, o tikroje spaudoje, tačiau „ariečių“ pasakojimai manęs tada pernelyg nesužavėjo.
J. Čiapienė visiškai nesikišo į kavinės veiklą. Apsilankiusi vakarais moteris ramiai gurkšnodavo vyną, o prieš vidurnaktį palikdavo pramogų vietą, tokiu metu čia ir prasidėdavo audringiausios naktys.
Atsisakė apsaugos
„Po vyro žūties mane, kaip svarbiausią liudytoją, ir mano vaikus kurį laiką saugojo policija, – telefonu man yra sakiusi J. Čiapienė. – Matyt, jiems buvo skirti kokie nors limitai, todėl po kurio laiko jie atsisakė mus saugoti. Kurį laiką mus saugojo ir vyro firmos „Agoros“ apsaugos padalinys, tačiau paskui turėjau kreiptis į kitas privačias saugos tarnybas. Buvo metas, kai mūsų šeimą visur lydėjo ir buvę „Aro“ pareigūnai.“
Neapsikentusi nuolatinio gyvenimo sargybinių šešėlyje grožio pramonės atstovė J. Čiapienė atsisakė apsaugos palydos.
„Dabar jokios paranojos ar mane skrodžiančių kreivų žvilgsnių nepastebiu, bet kartais vis dar nemaloniai pasijuntu stovėdama parduotuvėje ir aiškiai matydama, kai į mane badoma pirštais“, – kalbėjo iš viešo gyvenimo pasitraukusi J. Čiapienė.
Didžiojo verslo žaidėjas
Bendrovės „Italian International“ prezidentas V. Jakutis buvo nužudytas 2004 metų balandžio 23 dieną maždaug 14 valandą prie savo namo Kaune, judriame Sukilėlių prospekte, vartų. Karštais pėdsakais sulaikyti žudikų, kaip įprasta, nepavyko. Nusikaltimas buvo įvykdytas vidury dienos, kai brolio lydimas V. Jakutis išėjo iš namų ir pasuko prie automobilio. Tuomet pribėgęs jaunas vyras iš pistoleto V. Jakučiui į kūną bei galvą paleido šūvių seriją. Mirtinai sužeistas verslininkas griuvo ant asfalto.
Tą nelemtą popietę Valdas buvo trumpam grįžęs namo paimti svarbius vieno objekto dokumentus, kuriuos reikėjo nuvežti patvirtinti notarų biure.
Iki šiol netyla kalbos, kad prieš mirtį V. Jakutis buvo rimtai susikirtęs su vienu įtakingiausių buvusių Daškinių gaujos šulų dėl dalyvavimo paslapties apgaubtame „Alitos“ alkoholio gamybos kompanijos privatizavimo procese. Todėl ši versija daugeliui atrodė bene įtikimiausia prisiminus V. Jakučio mirtį.
Daugumos verslininko aplinkos žmonių nuomone, dėl tikrųjų V. Jakučio mirties tyrimo aplinkybių nesuinteresuota dabartinė valdžia ir teisėsauga. Antraip galėtų pasitvirtinti hipotezės, kad sprendimas nutildyti verslininką buvo priimtas aukštuose sluoksniuose.
Alkoholinius gėrimus gaminančios ir jais prekiaujančios bendrovės „Italiana International“ savininko komercinė veikla, jo vaidmuo nušalinto prezidento Rolando Pakso rinkimų kampanijoje, ryšiai su daug įtarimų keliančiomis struktūromis jau gerokai anksčiau buvo pagrindas įdėmiau pažvelgti į slaptą gyvenimą mėgusio verslininko portretą.
„Praėjus dešimtmečiui po šių įvykių galima pasakyti, kad Ilgas (Rolandas Dromantas, buvęs įtakingas Daškinių gaujos žmogus – red. past.), Daškė (Remigijus Daškevičius, nežinomo snaiperio nužudytas 2001 m. lapkritį – red. past.) ir V. Jakutis tais laikais Kaliningrade turėjo oficialų cigarečių verslą. Tačiau Valdas gerokai išsiskyrė iš jų. Jis buvo žmogus iš didžiosios raidės“, – taip apibūdindamas anų laikų cigarečių kontrabandos verslo gerai pažįstamas situacijas man pasakojo buvęs Daškinių aplinkos žmogus ir nužudytojo V. Jakučio verslo partneris, nenorintis atskleisti tapatybės.
Mirties dieną – šampano įvertinimas
2004-ųjų vasarą, praėjus trims mėnesiams po V. Jakučio žūties, gavau netikėtą kvietimą: susitikti mane pakvietė buvusi įmonės „Italiana International“ darbuotoja, save laikanti artima V. Jakučio drauge. Ji panoro pagaliau sugriauti neva neigiamą velionio savo vadovo įvaizdį ir atskleisti kai kuriuos tik jai gerai žinomus jo gyvenimo užkulisius.
„Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Valdas dažnai atrodė nuliūdęs, – pasakojo kaunietė. – Vėliau sužinojau, kad jis ypač krimtosi dėl to, jog jo vardas nuolat buvo minimas garsiojoje Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje, susijusioje su prezidento Rolando Pakso aplinka. Dažnai apie tai pasiteiraudavau ir girdėjau, kad saugumiečiai taip ir nespėjo jo apklausti. Tuomet jo entuziazmas buvo išblėsęs, tačiau jo įsuktas verslas nesustojo – per tą juodąjį laikotarpį įmonė sutelkė nemažas pajėgas savireklamai, o parduotuvių prekystalius pasiekė iš karto trijų naujų rūšių alkoholiniai gėrimai.“
Kaunietės žodžiais, tą dieną, kai prie savo namų buvo nušautas V. Jakutis, bendrovės „Italiana International“ pagamintam šampanui Sankt Peterburge buvo skirtas prestižinis Didysis prizas.
„Ši pergalė tąsyk niekam nerūpėjo, bet ji tarsi patvirtino kadaise Valdo ištartus žodžius: „Jei jau ką nors darome, padarykime geriausiai“, – prisiminė įmonės senbuvė.
Mano pašnekovė praėjus keliems mėnesiams po V. Jakučio nužudymo, kaip ir keletas kitų šios bendrovės veteranų, nusprendė palikti bendrovę „Italiana International“.
Prislėgė milžiniškos skolos
Tuometis Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Andrius Augūnas V. Jakutį artimai pažinojo 14 metų. „Abu įsiveržėme į verslo pasaulį, tačiau vėliau dėl skirtingo požiūrio mūsų keliai išsiskyrė, o juk panašios skyrybos niekada nebūna draugiškos“, – taip 2004 metų vasarą man sakė A. Augūnas.
Anksčiau šeimomis draugavę vyrai suprato, kad jų nuomonės nesutampa: V. Jakutis neslėpė draugysčių su aukštais politikais, o A. Augūnas prisipažino visada buvęs apolitiškas. Niekada neteisto V. Jakučio buvęs verslo partneris tvirtino, kad nužudytasis kaunietis nuolat džiaugėsi gyvenimu ir nefilosofuodavo apie mirtį.
„Sunku pasakyti, ar šis nusikaltimas bus atskleistas. Labai norėčiau, kad pagaliau būtų nustatyti jo užsakovai ir vykdytojai“, – tvirtino A. Augūnas.
Yra duomenų, kad šis verslininkas, baimindamasis suėmimo iš karto po kolegos žūties, pats nuvyko į Policijos departamentą aiškintis. Manoma, kad tikrieji V. Jakučio žudikai galėjo pasinaudoti šia bendrovės „Italiana International“ vadovo ir jo pirmojo verslo partnerio nesantaika.
Tuo metu A. Augūnas šeimos narius jau buvo išsiuntęs į Floridą (JAV), o po kelių savaičių ir pats pasitraukė iš Lietuvos. Manoma, kad jo pasitraukimas susijęs su tuo, kad vyras spėjo užsitraukti kai kurių šešėlinio pasaulio veikėjų rūstybę, nes šiems liko skolingas nemažai pinigų.
Prieš porą metų žiniasklaidoje pasirodė publikacijų, kad vienam Jungtinių Amerikos Valstijų bankui A. Augūnas skolingas net 25,31 milijono JAV dolerių, kuriuos buvo gavęs neva vienos kompanijos butams statyti Čikagos mieste.
Panašiu metu A. Augūnas netikėtai grįžo į Kauną, čia apsistojo keliems mėnesiams. Daugeliui iki šiol neaišku, ką jis tuo metu galėjo veikti gimtajame mieste. Su juo bendravę žmonės pasakojo, kad tomis dienomis A. Augūnas nė trupučio nesijaudino dėl žiniasklaidoje pasklidusios informacijos apie milžiniškus jo įsiskolinimus amerikiečiams, kurie fiktyviai jo įmonei patikėjo ilgus metus kauptus didelius pinigus.
Nei G. Pluščiausko, nei R. Daškevičiaus, nei V. Jakučio nužudymo užsakovai ir vykdytojai iki šių dienų nenustatyti. V. Jakutis kol kas baigė nužudytų Kauno verslininkų estafetę. Bet ar tikrai jis paskutinis šiame juodajame sąraše? Kas kitas?
Taip pat skaitykite:
Kas galėjo užsakyti S. Čiapo mirtį?
