Naujausiais Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kuriame dalyvavo 280 tūkst. 11-15 metų paauglių iš įvairių šalių, Lietuvoje net 13 proc. paauglių turi priklausomybę nuo socialinių tinklų. Tai net keliais procentais viršija Europos Sąjungos vidurkį, kuris, šio tyrimo duomenimis, siekia 11 proc.
Tiesa, Skaitmeninės etikos centro steigėja Rasa Jauniškienė pastebi, kad apskritai itin daug Lietuvos paauglių susiduria su pertekliniu interneto naudojimu (PIN), o šios problemos mastas gali siekti netgi dar didesnius skaičius.
Jos teigimu, naujausiame Lietuvoje atliktame tyrime, kuriam vadovavo Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto psichologijos instituto profesorė, mokslinių tyrimų vadovė ir psichoterapeutė Roma Jusienė, nustatyta, kad 14-17 m. paaugliai darbo dienomis internete vidutiniškai praleidžia apie 4,5 val., o laisvadieniais beveik 6 val.
Dar didesnį nerimą kelia tai, kad laisvomis dienomis beveik trečdalis (29 proc.) Lietuvos paauglių internete praleidžia apie 5-6 valandas ir susiduria su PIN rizika, o kas penktas (22 proc.) paauglys internete praleidžia beveik 7-8 valandas – beveik visą „darbo dieną“.
„Tie, kurie patenka į didelės rizikos grupę, susiduria su rimtai iššūkiais. Didžioji dauguma iš jų, virš 60 proc., sako, kad internetas reikšmingai sutrikdė jų kasdienę veiklą, santykius su kitais žmonėmis ir maždaug kas trečias iš jų nurodo turintis didelių elgesio, emocinių, bendravimo, mokymosi sunkumų“, – tyrimo rezultatus komentuoja R. Jauniškienė.
Anot Skaitmeninės etikos centro steigėjos, PIN yra priskiriamas elgesio priklausomybių sričiai. O, pasak mokslininkų, sunerimti dėl PIN reikėtų tada, kai nukenčia kitos žmogaus gyvenime svarbios veiklos ir tokia situacija tęsiasi bent kelis mėnesius.
Dėl PIN neretai sutrinka miego režimas, atidėliojamos užduotys, prarandama laiko kontrolė ar interesai veiklomis, kurios anksčiau buvo įdomios.
„Gal valgyti pradedame su ekranais, miegoti einame su ekranais. Jeigu dar santykiai su artimaisiais nukenčia, artimi žmonės pradeda skųstis, kad per daug laiko praleidžiame internete arba tėvai mato, kad vaikas nuolat yra internete ir tai kelia nerimą“, – sako Skaitmeninės etikos centro steigėja.
R. Jauniškienė prideda, kad vaikai yra daug labiau linkę „įnikti“ į internetą, kadangi jie paprasčiausiai negali taip gerai kontroliuoti savo impulsų, kaip tą padaryti galėtų suaugęs žmogus.
Tam antrina ir VU Psichologijos instituto direktorė R. Jusienė, kuri tvirtina, kad vaikai apskritai turi mažesnę savireguliaciją, todėl atsispirti interneto teikiamoms pagundoms jiems yra sunkiau.
Ji priduria, kad įtakos gali turėti ir tam tikros vaiko būdo savybės – štai emocingesni ir impulsyvesni vaikai yra labiau linkę į PIN.
Be to, pagal lytį dažnai skiriasi ir veikla, kuria internete linkę užsiiminėti paaugliai – štai vaikinai dažniau žaidžia vaizdo žaidimus, o merginos linkusios žiūrėti serialus.
„Kaip pavyzdį pasakysiu, įsivaizduokit 17 metų merginą, kuri vidutiniškai per savaitę virš 70 valandų per savaitę praleidžia žiūrėdama serialus. Tai įsivaizduojat, ką tai reiškia ir kaip nukenčia visos kitos veiklos“, – sako R. Jusienė.
Gali paskatinti daug sveikatos problemų
R. Jauniškienė priduria, kad PIN taip pat gali turėti įtakos ir daugybei vėliau vaikams išsivystančių sveikatos problemų – gali išsivystyti dėmesio ir atminties sutrikimai ar pasidaryti sunkiau priimti sprendimus, trūksta motyvacijos.
PIN gali turėti įtakos ir rimtesnėms sveikatos problemoms, tokioms kaip nerimas ar depresija, padidėja suicidinio elgesio ir psichiatrinių sutrikimų rizika.
„Gydytojai irgi stebi tokius dalykus – žmogus skundžiasi kažkokiais skausmais, kažkurioj kūno daly, bet gydytojai neranda nieko fiziologiškai. Ir tada supranta, kad tai yra jau psichosomatiniai dalykai. Ir tada reikėtų klausti kiek gi tas vaikas leidžia laiko prie ekrano“, – sako Skaitmeninės etikos centro steigėja.
Prof. dr. R. Jusienė priduria, kad neretai PIN ir nerimas bei depresija koreliuoja tarpusavyje ir gali vienas kitą sustiprinti.
Mokslinių tyrimų vadovė pastebi, kad pastaruoju metu ryškėja tendencija, kad paaugliai dėl patiriamos emocinės kančios netgi pradeda žaloti save.
„Kartais ta vidinė kančia yra sunkiau pakeliama negu, kad fizinis sužalojimas. Ir tai iš dalies paaiškina, kodėl paaugliai ima žalotis“, – tvirtina VU Psichologijos instituto direktorė.
PIN gali skatinti ir menką savivertę, agresyvų elgesį prieš kitus ar net kitokias sveikatos problemas, kaip, pavyzdžiui, valgymo sutrikimus ar tikus (nevalingus pasikartojančius judesius).
Kritiškai svarbus ryšys tarp tėvų ir vaikų
Kalbėdama apie tai, kas turi įtaką, jog vaikai stipriai įsitraukia į skaitmeninę erdvę, R. Jauniškienė teigia, kad internete yra gausu produktų, kurie staigiai įtraukia žmogų ir skatina jį toliau naršyti, neatsilikti nuo naujienų ar žaisti kartais ir azartinių požymių turinčius žaidimus.
Įtakos gali turėti ir tam tikros vaiko būdo savybės – štai emocingesni ir impulsyvesni vaikai yra labiau linkę į PIN, o kiti geba geriau kontroliuoti save. Tiesa, milžinišką įtaką vaikų PIN turi tėvų rodomas pavyzdys atžaloms.
„Vaikai paprastai vis tiek modeliuoja savo elgesį pagal tai, ką jie mato, kaip elgiasi tėvai“, – sako Skaitmeninės etikos centro steigėja.
Be to, R. Jauniškienės teigimu, be galo svarbu ir kokį ryšį tėvai apskritai turi su savo vaikais. O kuo šis ryšys prastesnis, tuo didesnė ir rizika, jog vaikas gali įsitraukti į veiklas internete.
„Pirmas dalykas, ką galėtų padaryti tėvai, tai pabandyti atkurti prarastus santykius (su vaiku – tv3.lt) arba sutaisyti tuos, kurie kiek nors pairę“, – komentuoja R. Jauniškienė.
Minčiai antrina ir Prof. dr. R. Jusienė, kuri sako, kad būtent tėvų įtaką labiausiai padeda vaikams formuoti savikontrolę ir gebėjimą atsispirti įvairioms interneto pagundoms.
„Šitiems dalykams tikrai nelengva atsispirti. Ir ypač čia ypač svarbus suaugusiųjų vaidmuo, apsaugoti vaikus nuo šito – nuo įtraukiojo interneto ir tam tikrų veiklų, kurioms jie nepajėgūs atsispirti“, – sako psichoterapeutė.
Prof. dr. R. Jusienės teigimu, dažnai vaikai yra pratinami prie elektroninių priemonių ir dėl to, kad patys tėvai išgyvena tam tikras asmenines krizes ir norėdami palaikyti ramybę namuose, paprasčiausiai duoda savo atžaloms naršyti ekranuose, prie kurių jie vėliau pripranta.
„Kuo daugiau tėvai patys patiria stresą, tuo dažniau vaikams jie irgi pakiša ekranus,“ – sako VU Psichologijos instituto direktorė.
Tiesa, psichoterapeutė atkreipia dėmesį, kad auklėdami ir mokydami vaikus savikontrolės tėvai taip pat turi neperlenkti lazdos ir nei jų per daug kontroliuoti, nei per daug jiems nusileisti.
Reikia mokyti per pavyzdį
Remiantis prof. dr. R. Jusienės ir kitų mokslininkų atliktų tyrimų rezultatais, dažnais atvejais 3-5 metų vaikų tėvai nurodo, kad jie savo vaikams duoda naudotis išmaniaisiais įrenginiais tada, kada jie atlieka tam tikrus namų ruošos darbus.
O tai, anot VU Psichologijos instituto direktorės, yra didžiulė klaida, kadangi tėvai tiesiog atima iš vaiko galimybę ugdytis tam tikrus sugebėjimus.
„Iš raidos pusės, tai yra auksinis amžius, kai vaikai labai daug dalykų mokosi patys, mėgdžiodami savo tėvus. Pavyzdžiui, jeigu vaikai padeda gaminti valgyti ar, jeigu tėtis ką nors meistrauja ir vaikas šalia bando padėti, paduoti kokį nors įrankį ir panašiai, tai šitokiu būdu mes formuojame ateičiai veiklų, darbštų žmogų, kuris mokosi pats paskui ugdytis įvairius savo gebėjimus“, – sako prof. dr. R. Jusienė.
Psichoterapeutė komentuoja, kad, jeigu tik įmanoma, vaikams iki dviejų 2 metų apskritai nereikėtų leisti naudotis elektroninėmis priemonėmis, kadangi tokiu būdu jiems jau nuo pats mažens formuojamas įprotis naudotis internetu.
„Vaikui svarbu tyrinėti gyvą ir natūralią aplinką. Ir kai nepakišamas jiems tas ekranas, tai ir išlieka noras ir smalsumas tyrinėti gyvą aplinką ir toliau teikti jai pirmenybę“, – aiškina prof. dr. R. Jusienė.
Be to, ji atkreipia dėmesį, kad dažnai tarp tėvų vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad tai, jog vaikai anksti išmoksta naudotis elektroninėmis priemonėmis rodo geresnius vaiko protinius sugebėjimus. Tačiau VU Psichologijos instituto direktorės teigimu, tai yra netiesa.
„Mokslo tyrimai rodo, kad tai neugdo ir neformuoja jokių geresnių gebėjimų, o nukenčia jų (vaikų – tv3.lt) motorinė veikla, kalbiniai gebėjimai. Vėliau randam ir dėmesio, atminties problemų“, – sako prof. dr. R. Jusienė.
R. Jauniškienė prideda, kad su vaikais reikėtų susitarti ir dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su elektroninių priemonių naudojimu bei kaip reikėtų elgtis, jei tų taisyklių nebus laikomasi. Taip pat svarbu vaikams pasiūlyti ir kokias nors alternatyvias veiklas, kuriomis jie gali užsiimti vietoj naršymo elektroninėje erdvėje.
„Ribos ir taisyklės paverčia gyvenimą daug saugesniu. Kada mes nesinaudosime internetu? galbūt vakarais 2 valandas prieš miegą, galbūt kokiame nors kambaryje, kuriame susirenkame, kalbamės ir bendraujame. Gal kas antrą savaitgalį ar kiekvieną savaitgalį vieną dieną visiškai nesinaudojame“, – sako pašnekovė, pridurdama, kad tėvai turi nepavargti kalbėtis ir tartis su vaikais, o prireikus ir šiek tiek pakoreguoti tam tikras nustatytas taisykles.
„Galbūt virtuvėje ar valgomajame, kur susirenkame drauge bendrauti ir valgyti, tiesiog išgerti arbatos su užkandžiais – jokiu būdu nesinaudojant išmaniaisiais įrenginiais – papildo prof. dr. R. Jusienė.
Be to, VU Psichologijos instituto direktorė taip pat akcentuoja, jog norint kuo labiau sumažinti PIN problemą tarp paauglių, svarbus ir norinčių padėti specialistų, tėvų bei ugdymo įstaigų bendradarbiavimas.
„Pagal galimybes ugdymo aplinkoje būtų idealu, kad būtų laikomasi nulinės tolerancijos išmaniesiems ar galimybe prisijungti prie interneto. Kad nebūtų taip, kad tėvai namuose įsiveda aiškias taisykles ir apribojimus, bet vaikas nueina į mokyklą, o ten jokios tvarkos. Ir ar po stalu, ar pakankamai atvirai per visas pamokas ar pertraukas prasėdi ekrane“, – tvirtina psichoterapeutė.
