Dar visai neseniai buvęs premjero Sauliaus Skvernelio patarėjas, dabar – Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys Giedrius Surplys Seimo Kaimo reikalų komitete išsakė idėją, kaip sunkiu laikotarpiu paremti šalies ūkininkus.
„Smetonos Lietuvoje visi atsimename žąsų krizę. Valstybės tarnautojai, Seimo nariai galėtų pirkti tą lietuvišką produkciją arba gauti atlyginimą dalinai, paukščiais, pavyzdžiui“, – teigė jis.
Toks Seimo nario pasiūlymas socialinėje erdvėje sukėlė įvairias visuomenės emocijas. G. Surplio pasisakymą įvertinę istorikai prisimena, kad toks būdas remti ūkininkus, net ir XX amžiaus 4 dešimtmetyje, kuomet Lietuvą valdė Antanas Smetona, realių rezultatų nedavė.
4 dešimtmečio žąsų krizė ir valdininkų prievolė įsigyti paukščius
Su naujienų portalu tv3.lt kalbėjęs Vilniaus universiteto (VU) lektorius Andrius Grodis, tyrinėjantis tarpukario Lietuvos istoriją, prisiminė 1934 m. žąsų krizę ir papasakojo, kodėl ji įvyko.
„G. Surplio referencija buvo į garsiąją žąsų prievartinę prekybą. Čia jau pereiname prie Didžiosios ekonominės krizės, kuri Lietuvoje pradėjo jaustis 1931 m. Prie tos krizės buvo ir politinė aplinkybė. Pablogėjo Lietuvos ir Vokietijos santykiai, o visas Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportas sustojo. Tame tarpe ir žąsys, kurios šiaip sudarė labai nedidelę dalį eksporto.
Ūkininkai tų žąsų priauginę, todėl reikėjo spręsti, kur jas dėti? Krizė ūkininkus prislėgė. 1934 m. įvesta, kad valdininkai privalėjo pirkti žąsis po 5 litus už vieną. Tokiu būdu buvo siekiama palaikyti ūkininkus. Rinkos kaina jų buvo žymiai mažesnė, nes nebuvo jų, kur dėti“, – pasakojo A. Grodis.
Anot jo, valdžios priimti sprendimai realios naudos nedavė:
„Yra realios ekonominės priemonės, kaip suvaldyti krizę, o čia tokia drastiška priemonė, kuri sukėlė tik nusistebėjimą ar nepasitenkinimą. Tai kodėl iš tų žąsų nedaro konservų? Tokio sprendimo nepriėmė, o čia sprendimas, kad valdininkai privalo tas žąsis pirkti.
Dažniausiai visi galvoja, kad tos žąsys davė daug pajamų. Nedavė. 5 litai už žąsį nėra valdininkui dideli pinigai. Čia galbūt daugiau psichologinis momentas, kad valdininkai perka žąsis ir palaiko mūsų tą ūkininkiją, kurią jie tuo metu prioretizavo. Kažkodėl žmonių galvose tas žąsų pirkimas išliko, o realios priemonės, kurios tikrai biudžetui davė pajamų, neliko.“
Maisto produktais bandyta atsiskaitinėti ir anksčiau
4 dešimtmečio žąsų krizė – ne vienintelis atvejis Lietuvos istorijoje, kai į krizės sprendimo būdus buvo įtraukiami maisto produktai ar buities prekės. Panaši situacija klostėsi ir 1919 m., Lietuvai visai neseniai paskelbus nepriklausomybę.
A. Grodis pasakoja, kad nepriklausomybės pradžioje, kuomet pasibaigė Vokietijos skirta paskola, reikėjo ieškoti būdų, kokiu būdu valdininkams ir karininkams išmokėti atlyginimus.
„Rinkos mainai visada būdavo, o tarpukariu jie buvo dar ir labiau paplitę. Valstybiniu mastu, tarpukariu, šis dalykas (atlyginimų mokėjimas prekėmis, – aut. past.) buvo praktikuojamas tik kai šalį ištikdavo stiprios ekonominės krizės. Tai buvo neįprasta priemonė.
Ji, turbūt, ryškiausiai buvo taikyta 1919 m. antroje pusėje, rudenį. Iš Vokietijos gauta paskola baigėsi, pinigų ižde nebuvo. Apie 46 proc. jų būdavo skiriama remti kariuomenei. 1919 m. infliacija buvo didelė, egzistavo ir spekuliacija, produktų, ypač buitinių prekių, labai trūkdavo, Vyriausybė buvo priėmusi nutarimą pirkti centralizuotai užsienyje ir po to juos išdalinti žmonėms“, – aiškino istorikas.
Visgi, tokie pirkimai sėkmingi nebuvo. A. Grodis teigia, kad atlyginimų mokėjimas maistu ar kitomis prekėmis kėlė pasipiktinimą:
„Tie, kas užpirkinėjo, negavo to, ko norėjo. Gavo tokių produktų, kur jų nelabai buvo kur dėti. Pavyzdžiui, gavo daug cigarų. Kur juos išdalinsi? Kai pradėjo trūkti pinigų, valdininkams jau 3-4 mėnesius nemokėtos algos, buvo priimta praktika, kad dalį tos algos sumokėti kažkokiais produktais, kurių jie buvo užpirkę 1919 m. pradžioje.
Tai kėlė valdininkų pasipiktinimą. Atlyginimu gauni lašinių keletą palčių, keletą stiklainių uogienių, porą cigarų dėžių ir ką nori, tą su tuo ir daryki. Kol Ernestas Galvanauskas (nuo 1919 m. spalio – Lietuvos Ministras Pirmininkas, – aut. past.) nesutvarkė tos problemos, įvedęs prekybos laisvę, tol egzistavo toks mokėjimas.“
Komitete išsakytai idėjai išsipildyti nelemta
Šiuolaikinėje Lietuvoje grįžus prie pasiūlymo mokėti algas politikams produktais, tam didelio pritarimo nebuvo.
Komiteto vadovas Liberalų sąjūdžio frakcijos narys, buvęs valstietis ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis taip pat sakė manantis, kad šalies gamintojai neturėtų būti palaikomi tik valdžios subsidijomis – prie to turėtų prisidėti ir gyventojai, vartodami lietuvišką produkciją.
„Turėtume paskatinti Lietuvos gyventojus pasirinkti vis tik lietuvišką produkciją, tokiu būdu užtikrinant labiau gamybą čia, Lietuvoje. Gal net per viešąją erdvę reikia daugiau bendrauti su žmonėmis, kad jie suprastų, kad mūsų gamintojo palaikymas yra ne vien valdžios subsidijos, bet ir mūsų produkcijos vartojimas“, – komitete sakė politikas.
Istorikas į idėją atlyginimų dalį mokėti paukščiais ar kitokiais maisto produktais žiūri kritiškai.
„Kaip istorikas, aš pasakyčiau, įmanomas toks variantas, bet čia turėtų būti tokia krizė, kad sugriūtų kažkokia infrastruktūra ar atsitiktų kažkokios bėdos su bankine sistema, tradiciniais finansais, ar badas kažkoks būtų. Tada turėtų būti kažkokios priemonės. Tai turėtų būti kažkokia stichinė, didžiulė nelaimė arba didžiulė finansinė krizė.
Ten, kur struktūra yra labai agrarinė, tada tokios priemonės gal ir įmanomos. Tarpukario Lietuvoje ši priemonė buvo naudojama, nes agrarinis sektorius užėmė svarbią vietą. Tai būtų nebent kažkoks moralinis žingsnis, parodymas, kad yra solidarizuojamasi su ūkininkais.
Situacija su žąsimis man ir dabar atrodo labai keistai, kai buvo daug ir kitų efektyvių priemonių. Nėra taip, kad pas mus būtų sutrūkinėję ryšiai ir trūktų pinigų. Tikrai galima rasti efektyvesnių priemonių. Jau tuo metu žąsų istorija liko tautos istorinėje atmintyje kaip keistas sprendimas. Jeigu tokį požiūrį sukėlė tuometinėje agrarinėje visuomenėje, tai ką jau dabar... Sprendimas būtų labai netradicinis“, – aiškino VU dirbantis istorikas A. Grodis.
