Portalas tv3.lt sulaukė kiek daugiau nei dešimties skaitytojų laiškų su to pačio vadovėlio ištrauka. Netrukus, socialiniuose tinkluose išplito ne tik minimas atvejis, bet ir keletas panašių į šį. Kol vieni tvirtina, kad tai perdėta reakcija, nežiūrint net į kontekstą, kiti įsitikinę – į vaikų galvas kišama bevertė ir net žalinga informacija. Kaip paaiškėjo, skubiai bus stabdomas vadovėlio platinimas.
Nesuvokiami ir beverčiai pavyzdžiai
Diskusijos prasidėjo nuo šeštos klasės mokiniams skirtame Literatūros vadovėlyje aprašytos istorijos. Ten rašoma apie „mergaitę su mėlyna spalva nulakuotais nagučiais“, išėjusią į turgų pirkti mėsos. Turguje ji už nemandagų atsakymą yra „sumalama ir mama ją randa po kelių savaičių, pamačiusi nusipirktoje mėsoje jos mėlynai lakuotus nagus“.
Viešųjų ryšių specialistas Saugirdas Vaitulionis neslėpė nesuprantąs tokio rašinėlio ir pasidalino juo savo socialinio tinklo paskyroje. Į jo žinutę sureagavo šimtai žmonių, pasidalinę skirtingų vadovėlių ištraukomis, kurios nenusileido ir minimai istorijai.
„Siaubo filmai ar intensyvesni smurto vaizdai, rodomi tik su prierašu – vyresniems nei 14 metų amžiaus vaikams. Keisti standartai, plėšom vadovėlius su Balio Sruogos kūryba, nes neva amoralu, o čia mergaitė į „faršą sumalama“. Darosi nejauku, pamačius tokias rašliavas, man jos atrodo bevertės ir kenkėjiškos “, – tikino S. Vaitulionis. Jo teigimu, neįmanoma suvokti nė šio rašinio vertės, nė nešamos žinios.
Vaikų psichiatras Linas Slušnys portalui tv3.lt sakė, kad svarbiausia – kontekstas, anaiptol, šiurpioji istorija ir turi būti tokia, nes atitinka temą apie mitus. Tačiau jam užkliuvo kiti tėvų atsiųsti pavyzdžiai: ketureilis, pasaka ir pasakojimas apie kalinį ir vagystę.
„Violetos Palčinskaitės ketureilis – geras. Bet kelčiau klausimą ar jis nepaimtas iš kokios pilno eilėraščio? Jeigu tai savarankiškas ketureilis, tai jis man keistas. Bet mes gal nemokame kurti be dangun ėmimo derinių nieko?
Man reiktų daugiau faktologijos, kurioje vietoje ir kokiu tikslu tai yra naudojama. Jeigu tai kūrinys nagrinėjimui, tai skaudu, jeigu nieko geresnio neturime. Jeigu kalbame apie kalėjimus ir juose esančių žmonių požiūrį, bei kaip toks požiūris gali veikti žmogaus elgesį - tuomet būtų viskas geras. Rodome vaikui kaip nuostata ir įsitikinimas gali turėti įtakos neatsakingam elgesiui.
Iš kitos pusės pasaulis aiškiai sako, kad vaikai ir žmonės mokosi iš teigiamų pavyzdžių. Neigiami pavyzdžiai teigiamam elgesiui daro mažą poveikį arba visai jo neturi. Tai kam tą daryti?“, – retoriškai klausė L. Slušnys. Pasak jo, vadovėliai ir medžiaga turi būti tokia, kad kuo mažiau reiktų „vyniotis“ mokytojams ir suaugusiems.
Parinkti ne tie pavyzdžiai
Socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė portalui tv3.lt sakė vien pirmadienio vakarą pati sulaukė septynių laiškų iš žmonių dėl minimo vadovėlio ir šiurpios istorijos.
„Man ypač paskutiniu metu kyla klausimas, ar mes tikrai suprantame, ko reikia vaikui Lietuvos rajone, kuriam mokykla yra vienintelė šilta, rami vieta. Rašant vadovėlius į tai ir reikėtų atsižvelgti, parenkant tam tikras ištraukas. Jos turėtų kalbėti apie vertybes, amžinuosius klausimus ir dilemas.
Yra tikrai nemažai lietuviškos literatūros, kur herojus susiduria su dilema, kurią jis turi išspręsti, kur vaikas gali save identifikuoti su tuo žmogumi ar herojumi. Kur jis gali irgi galvoti, ar gali iš savo aplinkos išėjęs to pasiekti, išeiti nesužalotas, būti geresnis nei matė“, - tikino A. Landsbergienė.
Jos teigimu, net su smurtu savo aplinkoje nesusiduriančiam vaikui, vertybiniai klausimai praverstų ugdant vaiko charakterį, vertybinį stuburą. O minėtose tekstuose (ištraukose) A. Landsbergienė tvirtino nematanti jokio vertybinio svorio ar būtinos svarbos apie tai kalbėti.
„Vaikas pradinėje mokykloje ir jaunesnio amžiaus paauglys yra pažeidžiamas ir jautrus. Nors tai nereiškia, kad jį reikia perdėtai saugoti. Jam tiesiog turi būti daug daugiau teigiamų pavyzdžių, rodoma. Pabrėžiant, koks jis turi būti žmogus, kokios jo vertybės, poelgiai būtų tinkami.
Daugybė žmonių išmano vaiko raidos psichologiją ir šių dienų kontekstą. Tarkim, norime tokių tekstų, ties kuo vaikas sustotų ir susimąstytų. Tai dėkime tekstą apie kibernetines patyčias, kaip buvo pasityčiota iš vaiko ir kaip kiti į tai nesureagavo.
Yra puikių knygų pavienių apie tai, bet į vadovėlius irgi niekas nedraudžia apie tai įdėti. Aktualių paaugliams temų daug yra, nereikia net užsienio imti“, – sakė A. Landsbergienė.
Pasak edukologės, galima vadovėliuose kelti klausimus apie valgymo sutrikimus, anoreksiją ir padėti vaikams rasti tinkamus atsakymus. Pasak jos, šios problemos kur kas aktualesnės šiandienos kontekste.
Vadovėlis neturėjo patekti į mokyklas
Pagal šiuo metu galiojančią vadovėlių vertinimo tvarką, vadovėlių turinio vertinimo organizavimą atlieka Ugdymo plėtotės centras (UPC).
Jeigu vadovėlio medžiaga atitinka visus kriterijus (jų yra 20), leidėjui pateikiama išvada, kad vadovėlis tinkamas naudoti ugdymo procese ir informacija apie jį skelbiama Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir kitų mokymo priemonių duomenų bazėje. Galutinį sprendimą, kokį vadovėlį pasirinkti, priima pati mokykla.
Portalui tv3.lt aiškinantis, koks tai vadovėlis, kaip jį vertina pati Švietimo ir mokslo ministerija po kilusios diskusijos internete, pranešta, kad bus stabdomas 2017 m. Gitanos Notrimaitės-Muzikevičienės, Ingos Gresienės ir Sauliaus Žuko išleistas vadovėlio „Literatūra. Vadovėlis 6 klasei. I dalis“ platinimas. Tai nurodė ŠMM Ugdymo plėtotės centro direktorius Giedrius Vaidelis.
„Leidykla šį vadovėlį išleido neįvertintą – t.y. jis neturi būti naudojamas mokyklose. Tekstas šeštokams nėra tinkamas. Kreipsimės į UAB „Baltų lankų“ vadovėliai“, kad būtų sustabdytas vadovėlio platinimas mokyklose. Jis galės būti iš naujo išleistas ir siūlomas mokykloms tik tada, kai bus įvertintas vertintojų ir ištaisyti trūkumai.
Pagal dabar galiojančią tvarką, leidykla pati inicijuoja vadovėlio parengimą ir leidybą. Vadovėlio projektas pateikiamas Ugdymo plėtotės centro vertintojams įvertinti, ir tik gavus jų vertinimą ir pataisius pagal jų siūlymus gali būti leidžiamas bei siūlomas mokykloms įsigyti. Deja, aiškėja, kad leidyklos bando tai apeiti ir mokykloms parduoda neįvertintus vadovėlius“, – nurodė G. Vaidelis.
Jo teigimu, Ugdymo plėtotės centras jau pateikė siūlymą numatyti Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos apraše, kad mokyklas pasiektų tik įvertinti vadovėliai.
Priklauso, kaip pateiks vaikui
Buvusi tėvų NVO atstovė Kristina Paulikė, dabar užimanti Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjos šeimos politikos klausimams pareigas, tikina, kad atsakomybė perduota suaugusiems žmonėms.
Regis, kaip žmogus pats interpretuos ir suvoks informaciją, taip ją perduos ir vaikui. Klausimas, kas vertins tą supratimą informacijos, juolab, kam apkrauti ir tuos pačius pedagogus, analizuojant, ką autoriai norėjo pasakyti tekste.
„Dalis minimų tekstų yra laisvai parenkami, tad dėl jų parinkimo ir interpretacijos atsakingi tėveliai globėjai. Kitas reikalas su tekstais, kurie yra privalomuose vadovėliuose ir čia svarbu žinoti kontekstą pvz. ar vaikai su mokytoja analizuoja tuos tekstus, kaip tai daro, galbūt tie tekstai susiję su kažkokia aktualia tema ir pan. Kaip informacija bus pateikta vaikams, priklauso nuo pedagogo kompetencijų, profesionalumo, kaip tas tekstas bus skaitomas, kur ir kokie akcentai bus sudėti ir t.t.
Kiti vadovėlių pavyzdžiai, kuriuos matome viešoje erdvėje subtiliai primena visuomenėje egzistuojančias socialines problemas: nepriteklių, skurdą, savižudybes ir t.t. Koks tokių tekstų poveikius vaikams, galėtų atsakyti psichologai, edukologai. Čia labai svarbu, kaip mokytojas interpretuos tokius tekstus, kaip išvystys diskusiją, kokias išvadas pateiks ir pan.“, – kalbėjo K. Paulikė.
Jos teigimu, visais atvejais būtina pasitelkti kritinio mąstymo ugdymo metodus, kurie padėtų bet kokį tekstą teisingai interpretuoti ir, žinoma, neperžengti sveiko proto ribų.
Šiai nuomonei antrino ir „Lietuvos tėvų forumo“ narys Andrius Atas, sakydamas, kad šis tekstas kelia rimtų dvejonių dėl jį sukūrusių ir išleidusių žmonių psichikos.
„Mes vienareikšmiškai vertiname neigiamai šį tekstą ir nesuvokiame, kaip jis galėjo būti išspausdintas. Pati istorija kelia abejonių dėl ją sukūrusių ir išleidusių žmonių psichikos“, – portalui tv3.lt tvirtino A. Atas.