Bet daliai vaikų dėl krizės arba rimtų problemų šeimoje kurį laiką tenka praleisti ligoninėje. Būtent tokiais mažyliais stengiasi pasirūpinti iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai.
Iš arti nuo šeimų laikinai atskirtų vaikų istorijas matanti iniciatyvos „Niekieno vaikai“ vadovė Ieva Šuipė teigia, kad skaudžiausia būna, kai tėvai taip ir nesiteikia aplankyti ligoninėje esančių atžalų.
Vienišų vaikų problema
I. Šuipė pabrėžia, kad iniciatyva „Niekieno vaikai“ gimė sprendžiant vienišų vaikų problemą: „Šiuo atveju turėtume kalbėti ne tik apie iš šeimų paimtus vaikus, bet ir apie ligoninėje atsidūrusius globos namų auklėtinius arba vaikus iš daugiavaikės šeimos, kai tėvai negali jais pasirūpinti, neturi galimybių būti kartu ligoninėje. Šios iniciatyvos esmė – kad ligoninėse būtų kuo mažiau vienišų vaikų.“
Naujienų portalo tv3.lt pašnekovė teigia, kad pagal pirminę idėją iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai turėjo padėti ligoninėse atsidūrusiems ikimokyklinio amžiaus vaikams, bet realybė buvo šiek tiek kitokia.
„Brandindami savo idėją svarstėme, kad mūsų savanoriai prižiūrės kažkur iki septynerių metų vaikus. Bet tose pačiose Kauno klinikose teko budėti ir prie gerokai vyresnių vaikų. Tad mūsų veikloje ta amžiaus riba nėra griežtai nubrėžta“, – tikina I. Šuipė.
Paima ne be reikalo
Šios iniciatyvos vadovės I. Šuipės teigimu, savanorių globojamų vaikų situacija keičiasi kone kiekvieną dieną: „Pavyzdžiui, vasarą ir ankstyvą praėjusių metų rudenį didžiąją dalį sudarė vaikai į ligoninę patekę iš krizinių situacijų šeimose. Vėlyvą rudenį ir žiemą – vaikai iš globos namų. Prižiūrimų vaikų skaičius kinta kiekvieną dieną. Įprastai Vilniuje per mėnesį emocinę paramą suteikiame 5-6 vaikams.“
Prakalbus apie vaikus, kurie buvo paimti iš nesaugios aplinkos, I. Šuipė atsidūsta: „Visuomenėje yra daug pačių įvairiausių nuomonių apie iš šeimų paimamus vaikus. Bet kiek tokių vaikų teko matyti ligoninėse, kiek teko bendrauti su mūsų savanoriais, vargu ar būtų įmanoma surasti daug atvejų, kai galėtume pasakyti, kad vienas ar kitas vaikas iš nesaugios aplinkos buvo paimtas be reikalo.
Tik noriu pabrėžti, kad mes nesame ir nesistengiame būti teisėjais tų šeimų iš kurių buvo paimti vaikai. Mes matome tik vaikučius. Kartais jų tėvus, kurie užsuka aplankyti savo vaikų.
Viskas, ką sužinome yra tik iš vaikų ir jų tėvų pasakojimų. Bet tikrai nesikapstome po šeimos istoriją. Mūsų misija – suteikti vaikui emocinę paramą ir kokybišką priežiūrą, kai jiems to labiausiai reikia, o ne kažką teisti.“
Pasak naujienų portalo tv3.lt pašnekovės, skaudžiausia jų veikloje yra matyti ligoninėje tėvų pamirštus vaikus:
„Faktas, kad tėvams nėra uždrausta ateiti aplankyti savo vaiko ligoninėje. Bet problema ta, kad retas kuris ateina. Būna ir taip, kad tėvai vaiką aplanko tik po kelių dienų ar savaitės. Arba ateina vos kelioms minutėms ir vėl išlekia su svarbesniais reikalais.
Po tokių apsilankymų mūsų savanoriams dažnai tenka raminti, guosti vaikučius. Tad skaudžiausia yra suvokti tai, kad kai kuriems tėvams jų vaikai apskritai nerūpi... Tik dalis tėvų sugeba pripažinti savo klaidas ir dėl to nuoširdžiai gailisi, bet toli gražu ne visi“, – pasakoja I. Šuipė.
Mamos niekas nepakeičia
Anot I. Šuipės, iš nesaugios aplinkos į ligoninę patenka tiek fiziškai, tiek psichologiškai nukentėję vaikai:
„Kartais į ligoninę patenka vaikai, kurie susižaloja per nelaimingą atsitikimą. Pavyzdžiui, nusidegina. Pasitaikė atvejis, kai kūdikiui dėl ilgo gulėjimo lovytėje buvo nustatytas plokščios galvytės sindromas arba, kai kūdikiui dėl nepriežiūros atsirado žaizdelių. Nemažai vaikų taip pat turi psichologinių problemų. Jie nesijaučia saugūs, todėl savanoriams tenka įdėti daug pastangų, kad pavyktų juos nuraminti.“
Nepaisant to, anot I. Šuipės, pasitaiko atvejų, kai kelias dienas mamos nelankytas vaikas išvydęs tokį artimą žmogų, regis, net nagučiais įsikimba į mamą, taip tarsi pareikšdamas, kad nebenori niekada būti paliktas.
