Karolina KIRTIKLYTĖ
Prieš keletą dienų į redakciją kreipėsi Žemaičių Naumiesčio seniūnijos Degučių kaimo gyventojas su prašymu padėti bėdos ištiktam vyriškiui. Vyras, neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos, savo namus rado visiškai suniokotus. Suskubome aplankyti bėdžių ir išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl?
Namelis ant vištos kojelės
Žvarbų sausio 27-osios rytą iškurnėjome aplankyti nelaimėlio. Tai, ką pamatėme dar neprivažiavę namo, jei šį statinį dar įmanoma vadinti namu, – mažų mažiausiai pašiurpino. Visiškai sukežęs, sukrypęs, be langų, durų, kiauru stogu, skylėtomis sienomis, linkstančiomis ir bet kada galinčiomis įgriūti lubomis namas. Kieme pasitikęs namo šeimininkas Darius Junkarys tuoj pat vedėsi parodyti, kas liko iš jo būsto po beveik 10 metų, nuo tada, kai jis sėdo į įkalinimo įstaigą. O liko... Liko vos stovintis namo pavidalas.
Laisvė pasirodė ne tokia saldi
Grįžęs iš įkalinimo įstaigos Darius neturėjo nieko – tik dantų šepetėlį, pledą, kelioninį krepšį ir keletą eurų kišenėje. Jam vos spėjus įžengti į savo kiemą tuoj pat suskubo pagelbėti šalia gyvenantis ūkininkas Elmutas Lengvinas. Parūpino jam šiltų antklodžių, čiužinį, maisto, šiokių tokių namų apyvokos daiktų. Netoliese gyvenanti sesuo Dalia brolį pamaitino, netgi siūlė jam pasilikti gyventi jos namuose, tačiau, kad ir kaip brolis to norėtų, jam tai draudžia lygtinio paleidimo viena iš sąlygų – kiekvieną dieną nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto būti savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Dar būdamas kalėjime Darius žinojo, kas dedasi jo namuose. „Sūnus laiške rašė, kad namas yra nusiaubtas. Landžioja visokie alkoholikai, geria ten, daužo viską“, - mums pasakojo vyriškis. Tačiau net ir tokių negandų užkluptas vyras grįžęs nenuleido rankų, nepalūžo, nesigriebė stikliuko. Atvirkščiai – sesers bei kaimyno padedamas stojasi ant kojų ir bando integruotis į visuomenę. Savo rankomis susimūrijo pečių, kiek įmanoma apsišildė kambarį, kad iš nenaudojamos namo dalies į kambarį nesiskverbtų šaltis. Darius kasdien yra kviečiamas sesers užeiti pavalgyti. Sesers dukra, gyvenanti Šilutėje, Dariui pagelbėjo rūbais, nes vyras neturėjo net šiltos striukės. Kita vyriškio sesuo, gyvenanti Šiauliuose, taip pat broliui padeda kaip tik gali. „Pažiūrėkit, kiek maisto turiu – kruopų, makaronų. Visko turiu, - atidaręs spintelės duris rodė Darius. – O dabar einam į kamarą. Pažiūrėkit, čia kiek mėsos. Viską sesės duoda. O čia mano šaltiena daryta. Laikau kamaroje, nes čia šalta, o aš juk šaldytuvo neturiu. Matai, mėsą uždengiu dubeniu ir dar plyta prispaudžiu, kad pelės nesuėstų. Maisto man tikrai netrūksta, visko turiu, tik elektros labai reikia ir darbo“.
Paklydimai ir klystkeliai
Dariaus istorija tikrai spalvinga. Pirmą kartą sėdęs už vagystę jis nepasimokė ir buvo įkalintas dar keletą kartų. Paskutinis jo nusikaltimas – žmogžudystė. Išgertuvių metu mirtinai sumušė vyriškį. Už tai atsėdėjo 9,5 metų ir už gerą elgesį buvo paleistas lygtinai, su sąlyga, jog iki kovo 7 dienos jis oficialiai įsidarbins, jei ne – teks grįžti atgal į įkalinimo įstaigą. O to Darius sakė visiškai nenorįs. Šį kartą sėdėdamas kalėjime Darius sakė pakeitė savo mąstymą, kitaip pažvelgė į gyvenimą, išsikėlė sau naujus tikslus, kurių dabar stengiasi siekti. Alkoholiui jis taria griežtą ne. Dabar jo didžiausias noras – gauti oficialų darbą ir daugiau niekada negrįžti į „zoną“.
Vargo keliai
Mūsų apsilankymo dieną Darius ruošėsi vykti į UAB „Šilutės autobusų parkas“ prašyti darbo. Jis jau yra ten dirbęs, bet tuo metu koją pakišo alkoholis, ir darbą jis prarado. Direktorius sutiko jį įdarbinti, tačiau Darius turi išsilaikyti 95 kodo kursus bei įgyti autobuso vairuotojo kategoriją.
Kita Dariaus problema – elektra. AB „Lesto“ prie jo namo esančius laidus tiesiog nukirpo. Skolos už elektrą, anot Dariaus, nėra. Degutiškis į kalėjimą sėdo 2005 metais, o paskutinį kartą už elektrą jo mama mokėjo 2008-aisiais. Nuo to laiko tame name niekas nebegyveno. Namas priklauso seniūnijai, jame registruoti abu – mama ir sūnus. Dabar jis mėgins rašyti prašymą, kad elektros tiekimas būtų atstatytas.
Darius taip pat apsilankė ir Šilutės r. savivaldybės Socialinės paramos skyriuje, mat jam paskirta socialinė išmoka. Deja, iš jos savo dalį pasiims antstoliai, nes teismas mirusiojo artimiesiems priteisė piniginę kompensaciją. Tad ir oficialus darbas jam yra be galo reikalingas.
Paklausus, kokios dar jam reikia pagalbos – tarstelėjo, jog jam reikėtų malkų šildymui bei darbo jėgos, nes planuoja dalį namo, kuri visai baigia sunykti – nugriauti. „Pažiūrėkite, čia kambarys mano buvo, čia mama gyvena. Krosnį buvau pasistatęs gerą, o dabar nieko neliko, viską išdaužė, išvogė, baisu“- nuoskaudos neslėpė vyriškis.
Nuvykus į Žemaičių Naumiesčio seniūniją pasikalbėti su seniūnu Jonu Budrecku dėl D. Junkario problemų, išgirdome, kad Darius jau buvo atėjęs ir yra informuotas, jog dėl elektros jam reikia paskambinti į AB „Lesto“ informaciją, išsiklausinėti, kokia yra prašymo pateikimo tvarka, bei kodėl buvo atjungta elektra. „Juk turi telefoną, gali paskambinti 1802 ir paprašyti, kad įjungtų elektrą. Reikia tik prašymo. Niekas kitas už jį to nepadarys, tik jis pats“,- sakė seniūnas. - Aš juk jį parvežiau dar tą dieną, kai tik jį paleido. Žiūriu, eina toks su maišeliu, nepažinau jo. Paskui, kai įsėdo į automobilį, pradėjome kalbėti, išsipasakojo viską, tada prisiminiau, kad čia Dariukas. Geras vaikas buvo, geras vaikas. Duok Dieve, kad pasitaisytų, nors nežinau...“.
Jau kitą dieną Darius susisiekė su AB „Lesto“ atstovais ir sutarė, jog elektros tiekimas jam bus atnaujintas, tik savo lėšomis reikės padengti laidų atvedimą. Tą Darius galės padaryti tik gavęs pirmąjį oficialų atlyginimą. Seniūno J. Budrecko paprašius atsiųsti grupelę vyrų padėti Dariui nugriauti pusę namo – išgirdome džiugų teigiamą atsakymą. Seniūnijoje šiuo metu yra 86 žmonės, dirbantys viešuosius darbus, tad Dariui pagalbininkų tikrai atsiras. „Mes džiaugsimės, kad galėsime juos kur nors įdarbinti. Tik, kad žmonės nepradėtų skųsti, kad „pašalpininkai“ atidirbinėja privačiame sklype. Skandalo, kad nesukeltų, - kalbėjo Žemaičių Naumiesčio seniūnas – Jei mūsų senutė paprašo malkas suskaldyti, taip pat duodame žmogų, svarbu, kad dirbtų. Ir Junkariui duosim darbo jėgos, tik, žinoma, jie ne specialistai, bet panešti, pakasti tikrai gali“.
Dar viena Dariaus problema – malkos. „Einu aplinkui, rankioju visokias šakas, pagalius ir kūrenu. Buvau seniūnijoje prašyti, kad duotų malkų, bet seniūnas sakė iš kur gauti jam tų malkų“, - pasakojo degutiškis.
„Šilokarčemai“ seniūnijoje pasidomėjus, ar nepriklauso Dariui Junkariui kompensacija už malkas, pasirodo, jokių problemų nėra. Tiesiog reikia Dariaus ir jo mamos pasirašytų prašymų, tada tą bėdą bus galima išspręsti ir seniūnija nupirks malkų. Šią džiugę žinią pranešėme ir Dariui. „Tai kaip mama parašys tą prašymą? Juk ji ligoninėje, negali ateiti. Nors ji ligoninėje gali parašyti, o aš nuvešiu į seniūniją“, - svarstė Darius.
Svarbiausia – nelikti vienišam ir nepalūžti
Kai tik Darius nuvažiuoja į Šilutę, iškart skuba aplankyti savo mamos. O ji labai džiaugiasi, kad sūnus pagaliau išėjo į laisvę ir nuoširdžiai linki jam nebenusikalsti. Jis turi besąlyginį seserų bei netoliese gyvenančio sūnaus palaikymą. Darius buvo dukart vedęs, tačiau abi santuokos nutrūko dėl jo nusikaltimų. Su sūnumi iš pirmosios santuokos, šiuo metu gyvenančiu Čikagoje, vyras jau keletą metų nebepalaiko ryšio. Kurį laiką jie bendravo laiškais, bet prieš kelerius metus, jam dar būnant kalėjime, bendravimas nutrūko. Su antruoju sūnumi iš antrosios santuokos bendrauja ir grįžęs iš įkalinimo įstaigos, nes sūnus gyvena tame pačiame kaimelyje. Jis tėvą labai palaiko ir siūlo savo pagalbą. Darius ir pats pilnas užsispyrimo, noro bei entuziazmo keisti savo gyvenimo būdą, kabintis į gyvenimą bei kuo greičiau pritapti visuomenėje.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą
Mažas Degučių kaimelis dūzgia kaip bičių avilys. Mūsų straipsnio herojus net į kaimo parduotuvėlę duonos mieliau siunčia seserį nei eina pats – jis jaučia, jog žmonės nusistatę prieš jį, ir jam tai nemalonu. Bet jis į tai stengiasi nekreipti dėmesio ir eina savo keliu.
„Žinau, ką žmonės kalbą apie mane. Aš stengiuosi su jais ir nebendrauti. Suprantu, kad esu kaltas... Labai esu dėkingas Lengvinų šeimai, auksiniai žmonės, labai man padeda jie. Aš ir pats stengsiuosi viską pasidaryti savo rankomis. Įsikursiu kaip nors, pamažu. Viską padarysiu“, - pasitikėdamas savimi kalbėjo Darius.
Patarlė sako – neišsižadėk terbos, tiurmos ir ubago lazdos. Klysti – žmogiška, atleisti – dieviška. Sunkų kelią kalėjime praėjęs dabar D. Junkarys turi visomis jėgomis kabintis į gyvenimą ir nuvyti negandas šalin. To Dariui nuoširdžiai linki patys artimiausi žmonės.
