Lietuvoje kas dieną piktybinės ligos diagnozę išgirsta apie 50 Lietuvos gyventojų. Ši liga dažniau nustatoma vyrams, nei moterims. Nuo vėžio kasmet miršta apie 8 tūkst. gyventojų ir tai antra dažniausia mirčių priežastis po širdies ir kraujagyslių ligų. Sergamumo onkologinėmis ligomis rodikliai tiek Lietuvoje, tiek ir daugumoje pasaulio šalių, didėja.
Vasario 4-ąja minint Pasaulinę kovos su vėžiu dieną gydytojai ir ligą įveikę pacientai aktyviai dalinasi aktualiausia problematika ir kartu su liga nueitu keliu.
Vis daugiau vėžio atvejų
Nacionalinio vėžio instituto (NVI) vadovas doc. dr. Valdas Pečeliūnas įspėjo, kad tai, kokiu greičiu didėja vėžio atvejų, yra didelė problema.
„Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas parodė, kad kas antras žmogus per savo gyvenimą susidurs su vėžio diagnoze. Išties mes visi galime su tuo susidurti ir labai didelė tikimybė, kad susidursime [patys] ir pažinosime žmones, kurie susidūrė. Tai yra didžiulio masto problema“, – kalbėjo jis NVI surengtos konferencijos metu.
Gydytojas konstatavo, kad pastaraisiais metais nustatoma vis daugiau vėžio diagnozių.
„Pagrindinis dalykas, vertinamas žmonių gyvenimo trukmės ilgėjimas, nes vyresni žmonės suserga dažniau. Antras dalykas – diagnostinių technologijų gerėjimas. Kas labai svarbu – gerėja ir išgyvenamumas.
Keli čia pagrindiniai veiksniai – diagnozė nustatoma ankstyvesnėje fazėje, kas atitinkamai lemia žymiai geresnius gydymo rezultatus. Antras dalykas – sveikatos technologijos nepaprastai sparčiai žengia į priekį ir suteikia žymiai geresnes galimybes“, – pastebėjo V. Pečeliūnas.
Kas padės išvengti vėžio?
Kartu jis atkreipė dėmesį į tai, kad vėžiu susirgęs žmogus ligoninėse praleidžia mažą gyvenimo dalį, visi kiti įvykiai – darbas, mokslas, šeima, draugai – tęsiasi.
„Vėžio diagnozė labai stipriai paveikia pacientų gyvenimą. Ir tai yra tema, apie kurią mažiau šnekame“, – konstatavo medikas.
Pasak NVI vadovo, nors vėžio dienos proga įvairiose šalyse labai akcentuojamos lygybės problemos, sveikatos sistemos prieinamumas dėl rasinių ar religinių aspektų, Lietuvoje ryškiausia viena nelygybė – sveikatos technologijų ir paslaugų prieinamumo.
„Lietuvoje, deja, yra reikšmingų problemų. Lyginant su Vakarų šalimis, sveikatos technologijų prieinamumas Lietuvoje tikrai yra mažesnis. Jei pažiūrėtume į sveikatos paslaugų prieinamumą, onkologijos srityje matyčiau nemažus teigiamus pokyčius – „žaliųjų koridorių“ plėtra, naujoji pacientų registracijos sistema.
Labai svarbus žingsnis nuo šių metų pacientams, kurie serga onkologinėmis ligomis ir jiems reikalingos didžiosios operacijos, – paslaugos bus apmokamos atskira eilute. Bus žymiai mažesnės „lubos“ ir ribojimai, atitinkamai įstaigos galės plėtoti šias paslaugas negalvojant apie limitus, kvotas. Tų paslaugų atliksime tiek, kiek reikia. (...) Čia valstybės institucijos padarė reikšmingą žingsnį į priekį“, – dėstė V. Pečeliūnas.
Tiesa, stipresnio proveržio jis pasigedo dėl genetinių tyrimų prieinamumo: „Genetinių tyrimų apmokėjimas dar nėra pakankamas, kad būtų galima judėti į priekį.“
Palinkėdamas tausoti sveikatą jis turėjo ir kelis pagrindinius patarimus.
„Nerūkyti, judėti, mažinti perdirbto maisto vartojimą. Jei aptikote kažkokį gumbelį, guzelį, naują darinuką – pasitikrinkite. Jei pasikeitė sveikata, pasitikrinkite. Ir dar vienas labai svarbus palinkėjimas – dalyvaukite ankstyvos diagnostikos programose“, – vardijo gydytojas.
Išėjo studijuoti daktarantūrą
Pasidalinusi savo istorija krūties vėžį įveikusi pacientė Rasa Balaišė neslėpė, kad ligos diagnozė paveikė bendravimą su aplinkiniais, tačiau dėkojo likimui, kad aplinkoje turi mylinčius žmones.
„Tai tik pagilino ryšį, padėjo pagrindą dar labiau branginti vieniems kitus. Tačiau žinau, kad būna skaudesnių situacijų“, – pastebėjo ji.
Moteris atvirai papasakojo, kad eiti ligos gydymo keliu jai labiausiai padėjo nusiteikimas ir tam tikrų metaforų susikūrimas.
„Kai prieš keletą metų išgirdau diagnozę, tapo akivaizdu, kad mano gyvenimas kažkuriam etapui pasuks kryptimi, kurios nebuvau nei planavusi, nei numačiusi, nei norėjusi. Kadangi esu kūrybinės profesijos žmogus, planavau, kad sukauptas žinias metas susisteminti doktorantūroje, tačiau įvykus šia netikėtam posūkiui teko galvoti apie planą B.
Tad supratau, kad doktorantūros nebus, bet bus daktarantūra. Iki to buvau toli nuo medicinos, nebuvau niekada gulėjusi ligoninėje, tai buvo visai kitas laukas“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, toks persivadinimas visų pirmą buvo didelis palengvinimas susidūrus su pirmu iššūkiu – kažkokiu būdu pasakyti apie tai artimiesiems.
„Įvardijimas, kad kurį laiką studijuosiu daktarantūrą buvo pirmas geras neutralizatorius, pakeitęs vieną minusą pliusu. Kitas iššūkis buvo atsidurti akistatoje su liga ligoninėje. Kadangi esu empatiškas žmogus, sunku buvo matyti tiek ligos paliestų žmonių, kurie ir fiziškai, ir emociškai stipriai kenčia.
Tad vėlgi spontaniškai kilo mintis, kaip tą niūrumą kompensuoti, supratau, kad noriu ryškaus drabužio. Saulėtas, nuotaikingas drabužis tiek man kėlė nuotaiką, tiek tokioje niūrioje aplinkoje padėjo spinduliuoti optimizmą“, – konferencijos metu demonstruodama minimą drabužį kalbėjo R. Balaišė.
„Eidama į chemoterapiją įsivaizdavau, kad tai – SPA“
Ji pasakojo, kad kitas toks pervadinimas vėl gimė gana spontaniškai – sulaukusi vėžį taip pat besigydžiusios bičiulės iš už Atlanto palaikymo laiško, ten perskaitė, kad ši į chemoterapiją važiuodavo kaip į SPA:
„Galvojau, puikus terminas ir kitą rytą važiuodama į pirmą chemoterapiją buvau nusiteikusi, kad važiuoju į SPA. Ir išties gavau gaiviai žalios spalvos gultą, išbuvau savo pirmą iššūkį stebėdama nuostabias pušis pro langą. Nuotaika buvo tokia, kad esu lyg kurorte.“
Moteris taip pat rado neeilinius pavadinimus chemoterapijos preparatams. „Kai yra chemijos preparatų spalva, viena iš jų – raudonoji – pasirodė panaši į gėrimą kamparį. Taigi chemoterapijos preparatus pavadinau kokteiliais ir linksmindavau visus.
Beje, palata, kurioje gulėjau, atvažiavus įsivaizdavau, kad čia kaip viešbutis, laukiu, kokį numerį paskirs. Daug dalykų įgavo kitus pavadinimus ir, kas nuostabu, jie ne tik buvo žodžių virsmas, bet tam tikras kaip ir transformacijos veiksnys, perkeičiantis situaciją ir pačią nuotaiką.“
Vėliau skaitydama labai daug literatūros, R. Balaišė kaip tik radusi vieno autoriaus mintį, kad esama tiesioginio ryšio tarp žmogaus emocijų ir onkologinės ligos aktyvavimosi.
„Tad sėkmingam sveikimui ar nesusirgimui didelės įtakos turi mūsų emocijos, tvarka galvoje, kaip mes susidūrę su liga šį periodą praeidinėjame.
Onkologinė liga yra klastinga, pradžioje savo simptomatika nepasireiškia taip dažnai, kad jaustum ryškius simptomus. Kai prasideda agresyvus gydymas, tada prasideda kūno reakcija ir silpimas ir mūsų protai sako, kad mus gydo, o mūsų kūnai sako, kad man kiekvieną dieną vis blogiau. Ir tada patenkame į tokį kognityvinį disonansą, kyla vidinis konfliktas“, – pabrėždama emocinės būsenos svarbą kalbėjo ji.
Darbdavio patirtis: leido dirbti nuotoliu, mokėjo tą pačią algą
Paklaustas, kaip darbdaviai žiūri į onkologine liga susirgusį darbuotoją, Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas visų pirma pasidalino savo asmenine patirtimi.
„Gražų pavasario rytmetį važiavau su savo sutuoktine, viskas labai gražu, planuojame dieną. Staiga telefonas, poliklinika, sako, kad būtinai turiu atvažiuoti, nes kraujo tyrimai parodė, kad yra kažkokie vėžio žymenys.
Tada susižiūrėjome vienas į kitą, tyla... Tą vakarą aš viską sužinojau internete, kas yra, kokios formos, buvo ne tik A ir B planas, bet C ir D, vis galimi variantai... Bet atsitiko taip, kad pakartotinis tyrimas parodė, jog buvo klaida. Tai, pirmas dalykas, nereikia išsigąsti, nes nors su kiekvienu taip gali atsitikti, tai gali būti ir klaida“, – kalbėjo jis.
Darbdavių atstovas tikino, kad būtent šis atvejis padėjo pasiruošti ir situacijoms, kaip reaguoti, realiai susirgus jo darbuotojams:
„Mano du darbuotojai vienas paskui kitą sirgo, vienas praėjo švitinimą ir viskas buvo gerai, kitam reikėjo ir chemijos. Bet tas įvykis su manimi mane tarsi paruošė, kaip man, kaip vadovui, reikia elgtis su darbuotojais, kuriems atsitiko tokia nelaimė.
Pirmu atveju, kai susirgo mano vyr. finansininkė, kuri vedė dar tris įmones, (...) jos pakeisti buvo beveik neįmanoma. Tad buvo labai paprastai, kadangi mes kartu dirbame jau 30 metų, yra pasitikėjimas, sutarėme vieni iš pirmųjų, matyt, nuotolinį darbą.“
Pasak jo, laimei, viskas baigėsi gerai, tai truko gal metus ar 1,5 m., recidyvo nebuvo.
„Bet, svarbu, ir pati ji buvo pozityvi. Antras atvejis buvo sunkesnis, nes žmogus nuolat depresuojantis. (...) Sakiau, kad gydytojai mūsų puikūs, bet jei ji bus nuolatos depresuota, pralaimės. Šiandien žmogus gyvas sveikas. (...)
Vėžys, sakote, klastingas, tai yra visai kitoks santykis nei žinome tokias ligas kaip infarktą, insultą, apendicitą. Vadovui svarbiausias iššūkis – per daug nelįsti į žmogaus detales, bet sudaryti sąlygas. Kai buvo chemoterapinis gydymas, sudariau žmogui galimybes, mokėjau lygiai tokį patį atlyginimą, dirbo darbą. Nes nieko nėra vertingesnio versle – nei renginiai, nei pinigai, o žmonės, kurie turi idėjų, kurias galima paversti produktų, kurie reikalingi kitiems“, – aiškino D. Arlauskas.
Kur vadovas yra „dievas“, visko pasitaiko
Pasiteiravus apie tai, ar žino apie susirgusio žmogaus diskriminacijos iš darbdavių pusės atvejus, Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas neslėpė, kad tokių atvejų pasitaiko.
„Nežinau konkrečiai dėl onkologinių ligų, bet žinau dėl kitų ligų. Bet tai priklauso nuo organizacijos kultūros, kiek organizacija socialiai atsakinga. Bet galiu pasakyti, kad užsienio kapitalo įmonėse tokių atvejų beveik negirdėjau. Taip, regionuose, kur vadovas yra ir savininkas, ir verslą pradėjo nuo 90-ųjų metų, jis yra caras, dievas ir karinis vadovas, ten yra tokių dalykų. Deja, turiu tai patvirtinti“, – konstatavo jis.
D. Arlauskas akcentavo, kad svarbūs ne tiek konkretūs įstatymai, kurie gina susirgusių darbuotojų teises, bet organizacijos kultūra.
„Manau, labiau reikia eiti per kultūrinius pokyčius organizacijose. Kai viską stengiamės reglamentuoti, ir gyvename biurokratinėje valstybėje. Manau, kad šioje vietoje valstybė turi investuoti į struktūrą, naujus gydymo metodus, o verslas turi uždirbti pinigus, kad mokėtų mokesčius ir tą infrastruktūrą galėtų sukurti. Įstatymų reikia tada, kai reikia kažką apsaugoti, kad kai žmogus serga, nereikalauti, kad jis dirbtų“, – sakė jis.
