Statistika rodo ir Švietimo ir mokslo ministerija pripažįsta, kad tokių žmonių vis daugėja.
Pasirinkimas atkeliavo iš vaikystės
Kėdainiuose gyvenanti trisdešimt septynerių Dovilė Povilionienė yra baigusi A. Stulginskio universitetą, Ekonomikos fakultetą, buhalterijos ir finansų studijas. Tačiau moteris sako, kad jos specialybė, nors ir yra gana paklausi, bet ji – ne prie širdies. Todėl prisiminusi savo seną svajonę ji ryžosi ją įgyvendinti „iš pagrindų“ ir įstojo mokytis į Kėdainių profesinio rengimo centrą (PRC).
„Kurį laiką lankiau siuvimo kursus vakarais – tai buvo mano sena svajonė, tačiau vieno karto per savaitę nebuvo gana, norėjosi įgyti daugiau praktikos, taip pat trūko teorinių žinių, tad nutariau stoti į dieninį Profesinio rengimo centro skyrių ir ten pasisemti daugiau žinių, – apie savo pasirinkimą mokytis amato pasakojo D. Povilionienė. – Siuvimas buvo mano sena svajonė. Dar mokykloje siūdavau rankomis ir sena močiutės siuvimo mašina, todėl nė trupučio nesuabejojau, ar noriu mokytis būtent siuvimo.“
Šiuo metu moteris dirba su siuvimu nesusijusį darbą. Tačiau, kaip ji pati sako, „galva pilna idėjų ir laikas parodys, kaip bus“.
„Artimieji labai palaikė mano apsisprendimą mokytis siuvimo, nes matė, kokį džiaugsmą man suteikia mėgstama veikla“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausta, ar negaila universitete praleistų metų mokantis ne tai, kas įdomu, D. Povilionienė teigė priešingai.
„Metų, praleistų universitete, tikrai negaila – visos patirtys gyvenime naudingos“, – filosofiškai atsakė vėl į mokslus kibusi moteris.
Kėdainių PRC D. Povilionienė mokosi jau metus. Jai liko dar vieni metai ir tada bus ne mėgėja, o diplomuota siuvėja. Pašnekovė taip pat džiaugėsi, kad jai mokėti už mokslą nereikia.
„Esu labai patenkinta gaunamomis žiniomis bei praktika. Turiu nuostabias mokytojas, puikią specialybės mokytoją Anželiką, kurios dėka siuvimas užima tokią svarbią vietą mano gyvenime“, – centro pedagogus gyrė būsima siuvėja.
Pasidomėjus, kodėl, jos nuomone, vis daugiau žmonių aukštųjų mokyklų ar universitetų diplomus deda į stalčius ir keliauja į profesines mokyklas semtis amato žinių ir praktikos, D. Povilionienė svarstė, jog galbūt taip žmonės bando kažką keisti savo gyvenime, kas jų netenkina.
„Manau, kad vis daugiau žmonių, baigusių aukštuosius mokslus ar universitetus, renkasi profesinį mokymą, nes tai yra puiki galimybė įgyti specialybę per trumpą laiką. Galbūt daugeliui tai – puiki proga pakeisti profesiją, dirbti darbą, apie kurį seniai svajojo“, – mintimis dalijosi D. Povilionienė.
Pasirinkimo motyvai keli
Tuo metu Kėdainių PRC direktorius Dangiras Kačinskas taip pat pastebi, kad norinčių mokytis profesijos vis daugėja.
„Pastaraisiais metais labai ryški tendencija, kad asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą, nori įgyti paklausią profesiją profesinio mokymo centruose, – sakė Kėdainių PRC vadovas. – Šiuo metu tokių asmenų turime devynis. Nors praėjusiais mokslo metais buvo daugiau nei dvidešimt.“
Paklaustas, kodėl šiais metais taip žymiai sumažėjo žmonių su aukštuoju ir universitetiniu išsilavinimu, norinčių mokytis centre, D. Kačinskas patarė kreiptis paaiškinimo į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM).
„Apskritai daugėja. Tačiau nuo šių mokslo metų ŠMM ne visoms profesinio mokymo įstaigoms leido tokius asmenis priimti. Mums neleido. Kodėl? Klausti ŠMM“, – apie nesusipratimą kalbėjo direktorius.
Pasak centro vadovo, vidutinis ateinančių čia mokytis jau išsilavinimą turinčių asmenų amžius yra apie 30 metų. O dažniausiai pasirenkamos specialybės – higieninės kosmetikos kosmetiko ir siuvimo verslo paslaugų teikėjas.
„Motyvai: savas verslas, įsidarbinimas, asmeninių poreikių tenkinimas („dėl savęs“)“, – trumpai pasirinkimo priežastis įvardijo D. Kačinskas.
Paprašytas pasidalinti savo nuomone, kodėl vis daugiau aukštąjį ar universitetinį išsilavinimą jau turinčių asmenų atkeliauja į profesinio rengimo centrus, direktorius tai įvardijo kaip rinkos sąlygų diktavimą.
„Nemanau, kad aukštasis mokslas praranda savo vertę. Tačiau gyvenimas diktuoja savo taisykles, t.y. darbdaviams reikia darbininkiškų profesijų darbuotojų (darbo rinkos poreikiai)“, – sakė Kėdainių PRC vadovas.
Ministrės patarėjas: „Masinis aukštasis mokslas neturi didelės vertės“
Kaip ir patarė Kėdainių PRC vadovas D. Kačinskas, išsamesnių paaiškinimų kreipėmės į ŠMM. Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Marius Ablačinskas mielai atsakė į pateiktus klausimus ir paaiškino susiklosčiusią situaciją.
– Profesinių mokyklų atstovai teigia, kad čia mokytis ateina vis daugiau žmonių, turinčių aukštąjį ar universitetinį išsilavinimą. Ar iš tiesų taip yra?
– Pastaraisiais metais į profesines mokyklas ateina nemažas skaičius įgijusiųjų aukštąjį išsilavinimą. Šiemet į profesines mokyklas pretenduoja 2,7 tūkst., pernai priimta 2,3 tūkst.
– Gal turite kokį nors paaiškinimą, kodėl taip yra?
– Reikia pripažinti, kad Lietuvoje egzistuoja disproporcija tarp asmenų, kurie po mokyklos renkasi aukštąjį mokslą ir profesinį išsilavinimą. Racionalus besimokančių santykis profesiniame ir aukštajame moksle turėtų būti 50/50, o dabar yra 30/70.
Jau ne vienerius metus konstatuojame, kad aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje renkasi labai daug asmenų, akivaizdu, kad darbo rinkai tiek nereikia. Tad natūralu, kad po studijų baigimo, nerasdami įgytą kvalifikaciją atitinkančios darbo vietos, asmenys nusprendžia įgyti darbo rinkoje paklausią profesinę kvalifikaciją.
– Kėdainių PRC vadovas teigia, kad „nuo šių mokslo metų ŠMM ne visoms profesinio mokymo įstaigoms leido tokius asmenis priimti. Mums neleido“. Kodėl?
– Kaip numatyta 2017 m. pakeistame Profesinio mokymo įstatyme, profesinis mokymas skirstomas į pirminį – neturintiems kvalifikacijos asmenims, ir tęstinį – asmenims, jau įgijusiems kvalifikaciją, taip pat ir turintiems aukštojo mokslo diplomą.
Tęstinio profesinio mokymo programas gali vykdyti sektoriniai praktinio mokymo centrai, kuriuose pastaraisiais metais buvo atnaujinta mokymo bazė. Tokių centrų Lietuvoje yra 45.
Kitos profesinio mokymo įstaigos, norinčios vykdyti tęstinio mokymo programas, turi kreiptis dėl ekspertizės, kurios metu įvertinamos mokyklos galimybės teikti kokybišką tęstinį profesinį mokymą. Kėdainių PRC dėl tokios ekspertizės nėra kreipęsis.
Asmenys, įgiję aukštąjį išsilavinimą, gali mokytis pirminio profesinio mokymo programose, jei tai daro savo lėšomis.
– Ar toks žmonių pasirinkimas „nesignalizuoja“ tai, jog aukštasis mokslas tampa bevertis?
– Masinis aukštasis mokslas, kuris nekelia kokybės reikalavimų, iš tikrųjų neturi didelės vertės. Todėl šiuo metu vykdome povidurinio švietimo sistemos – nuo profesinio mokymo iki aukštojo mokslo – kokybinę peržiūrą, kurios tikslas – balansuoti abiturientų srautus ir sudaryti jiems galimybes gauti kokybišką išsilavinimą tiek universitetuose, tiek kolegijose, tiek profesinėse mokyklose.
Sprendimai dėl profesinio kelio pasirinkimo taip pat neatsiejami nuo mokymo vyresnėse
bendrojo ugdymo mokyklų klasėse peržiūrėjimo atskiriant profesinę ir akademinę linijas.
Kalta ne darbo rinka, bet tėvai
Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) pirmininkės doc. dr. Astos Lapinskienės nuomonė dėl situacijos, kai po aukštųjų mokslų renkamasi profesiniai centrai, yra priešinga nei prieš tai kalbėjusių pašnekovų. Anot jos, čia kalta ne darbo rinka, o tėvai su „pasenusiu“ mąstymu.
„Mūsų šalyje mokiniai po mokyklos dar nėra emocionaliai ir socialiai subrendę, todėl renkasi tai, ką siūlo tėvai. Po tarybinių laikų gajus mąstymo stereotipas, kad lengviau gyvensi, jeigu turėsi aukštąjį išsilavinimą, – kalbėjo specialistė. – Todėl tėvai rekomenduoja ne pagal vaiko gebėjimus ir mąstymą, o pagal tai, kiek gali mokėti už mokslą. Be to, daugumos ir žinios yra neadekvačios, norint įgyti aukštąjį mokslą.“
Anot pašnekovės, anksčiau ar vėliau tokie jauni žmonės pajaučia, kad jų galimybės neatitinka universitete ar kitoje aukštojoje mokykloje keliamų reikalavimų ir tenka „leistis laipteliu žemiau“.
„Na, pasitrina toks „studentas“ ir mato (jau būdamas brandesnis, pvz. 22 m.), kad nieko negali dirbti su tokiu žinių bagažu. Belieka „tobulintis“ profesinėje, kad įgytų specialybę, tolygią gebėjimams ir žinioms“, – kritikos jauniems žmonėms negailėjo LAMPSS pirmininkė.
A. Lapinskienės nuomone, minėta problema turėtų rūpėti ne universitetams, o mokykloms, tėvams, Švietimo ir mokslo ministerijai, bendruomenėms, kurios padėtų atsikratyti stereotipinio mąstymo, kad dirbti, keliauti, savanoriauti po mokyklos yra blogai.
„Mano nuomone, tai – ne aukštojo mokslo devalvacija, tai – asmenybės devalvacija ir, manau, kad pakeitus mąstymo strategiją, viskas žmogui gali susidėti be stresų, – savo nuomonę dėstė pašnekovė. – Pavyzdžiui, pasirinko mergina būti siuvėja, po to praplečia žinias kolegijoje, dirba meistre, o baigusi universitetą gali dirbti ir įmonės direktore.“
