Sodų bendrijoje su vienintele Lietuvoje gyvenančia tikrai nuodinga gyvate maždaug 70 cm ilgio angimi susitikęs panevėžietis Valdas Knizikevičius nepasimetė ir mikliai sugavęs gyvatę, atvežė ją į… „Sekundės“ redakciją.
Palaikė žalčiu
Nedaug trūko, kad vyras, sumaišęs gyvatę su žalčiu, būtų puolęs ją gaudyti plikomis rankomis.
Pavojingas roplys V. Knizikevičiui po kojomis pasimaišė Linionių kaime esančioje „Šilo“ sodų bendrijoje. Vakare, saulei ką tik nusileidus, pamatęs per kelią šliaužiantį roplį, V. Knizikevičius palaikė žalčiu ir jau lenkėsi pasigrožėti, tik atkreipė dėmesį, kad juodų rombų raštu išmargintas gyvis neturi žalčiams būdingų geltonų ausyčių.
„Sustojau kaip įbestas – negi angį būsiu sutikęs? Į sodus daug žmonių suvažiuoja, vaikų irgi, bet kas galėjo užlipti“, – susirūpino sodininkas.
Vyras sako apie neįprastą radinį nepasakojęs net mamai, nenorėdamas gąsdinti, tik paprašė atnešti kibirą ir pagalį neva žalčiui pagauti.
Rankomis, net ir užsimovęs pirštines, gaudyti gyvatės V. Knizikevičius nesiryžo išvydęs, kaip angis šnypšdama, iš raudonos gerklės kaišiodama dvišakį raudoną liežuvėlį, dantukais įsikirto į jai pamestą kepurę. Perkąsti pirštinę tokiam supykusiam ropliui būtų vieni juokai.
Gyvens Žaliojoje
Į kibirą įvarytą gyvatę Valdas nuvežė į Gamtos mokyklą.
Šios specialistės, išvydusios siūlomą dovaną, griebėsi už galvų ir liepė vežtis gyvatę iš kur atvežęs. Roplius prižiūrinti mokyklos darbuotoja pripažino per trisdešimt metų angį matanti antrą kartą gyvenime.
Sugrįžti į sodą su gyvate V. Knizikevičius nesiryžo. Vyras su gyvate kibire atvažiavo tiesiai į „Sekundės“ redakciją.
Visoje Europoje pagal Berno konvenciją saugoma angis netrukus atsidūrė ten, kur jai ir vieta – V. Knizikevičius pasirūpino ją nuvežti į žmonių neapgyvendintą Žaliosios girios vietą.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno teigimu, miškingos vietovės netoli vandens telkinių – palankiausia vieta angių populiacijai įsikurti. Anot vedėjo, gyvatės – nemėgstantys keliauti ropliai, joms pakanka maždaug šimto metro spindulio teritorijos.
Pametė gandras
Angiai, kitaip nei žalčiui, žmonių kaimynystė nepatinka, todėl V. Graičiūnas mano, kad į sodų bendriją ji veikiausiai pateko atsitiktinai – matyt, gyvatę pametė virš sodų praplasnojęs ir be vakarienės likęs gandras.
V. Knizikevičiaus sugautoji gyvatė per vidurį buvo gerokai storesnė. Aplinkosaugininkas spėja, kad prieš sugavimą angis turbūt spėjo pasisotinti. Anot jo, pavasaris angims gana ilgas – tik balandžio gale ar gegužės pradžioje prasideda jų poravimasis, o kiaušinius peri tik liepą.
Nors angis laikoma nuodingu ir pavojingu ropliu, tačiau, pasak V. Graičiūno, nuo jos įkandimo mirštama retai.
Šios gyvatės turi gerą ginklą – dantis, ir jais pasinaudoja išsigandusios, pajutusios pavojų. Angies įkandimas, pasak V. Graičiūno, labai skausmingas, o žaizdą gali tekti gydyti ilgai. Tiesa, alergiški bičių įgėlimui žmonės turėtų būti itin atsargūs susidūrę su angimi, mat jos dantų grybštelėjimas jiems gali būti mirtinas. Tačiau angis nepuola pirma – kąsti taikosi sugautos, prispaustos.
Dėl pelkių, raistų sausinimo per keletą pastarųjų dešimtmečių angys tapo gana retos.
Šį vieną seniausių gamtos gyvūnų visoje Europoje saugo Berno konvencija.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
