Aną savaitę su Arvydu Juozaičiu po Pauosupės, Krokšlio, Rudnios, Lynažerio ir dar kelis miškus miškelius bastėmės. Tiksliau būtų sakyti ne „bastėmės", o mus „bastė", nes jeigu tai būtume darę patys, dar iki šiol klaidžiotume tomis girių giriomis net nenujausdami, kada viena baigiasi, o kita prasideda. Mus „bastė" stebuklinga mokytoja Birutė Švagždienė iš Rudnios bažnytkaimio ir mudu iš anksto žinojome, kad ji mus „nubastys" teisingai.
Birutė šitų vietų šviesuolė, 41 metus mokytojaujanti Rudnioje ir labai mylinti šias girias, pagirių kaimelių žmones, savo mokinius ir Anzelmą Matutį, irgi mokytoją, bet dar ir Lietuvos vaikų rašytoją, kuriam jo kolega Vytautas Petkevičius vieną gražų sykį neva taręs: “Klausyk, Matuti, tai kaip čia dabar yra? Tavo eilėraščius vaikams aš skaičiau dar būdamas vaikas, juos skaitė mano vaikai, dabar skaito mano anūkai, o tu toliau rašai ir rašai..."
Jau neberašo. Nei tas, kuris neva taip tarė, nei tas, kuris rašė ir rašė. Ir tik į tą keistą Matučio namelį Pauosupėje, Uosupio vingyje, Matučio dreve pavadintą, traukia ir traukia poezijai neabejingi. Ir dažniausiai vis su Birute ir su Birute. Ji vienintelė tiek daug žino apie Matutį. Jai vienintelei dar Matutis patikėjo savo drevės raktą, o kai po poeto mirties Birutė raktą atvežė artimiesiems, tie grąžino atgal: tegu viskas lieka kaip buvę.
Šnekėjomės su mokytoja važiuodami, vaikščiodami, stovėdami, sėdėdami. Ne vien šnekėjomės. Klausėmės, kaip ji skaito Matučio, ir ne vien jo, posmus. Ir mudviem su Arvydu buvo labai gera. O juodos mintys apniko tik tada, kai sužinojome, kad ir šitų šventų girių sodžių jaunimas į europas pasinešė. O vienas, Ispanijoje nuolat pomidorus renkantis, vis dėlto sugrįžta. Bet tik tuo metu, kai šiose giriose ima dygti baravykai. Kažkas šventa vis dėlto liko...
– Miela mokytoja, jūsų skaitomi posmai, žinoma, jaudina. Tik ar tos poezijos dar kam reikia? Poetų knygelės vis plonesnės, ne tiražai, o tiražiukai, kokių anksčiau Varėnos rajonui nepakaktų. Kartais imi manyti, kad poetai tomis savo knygelėmis kaip laiškais susirašinėja vienas su kitu?
–Taip, poezijai šiandien nėra lengva. Bet čia, Dzūkijoje, jai tikriausiai gerokai lengviau. Čia žmonės kitokie. Kai vaikus mokau epitetų, visada patariu: vaikai, reikia įsiklausyti į kaimo žmonių kalbą. Tie kaimo senoliai dar yra išlaikę, ką mes po truputį prarandam: „AUKseli", (didž. raidėmis kirčiuotas skiemuo –F.K.), „SLŪgela", „VYŠnela", „UOgela"... Kur kitur išgirsi taip į žmogų kreipiantis? Tik Dzūkijos kaime. Ne diplomai, ne aukštieji mokslai žmogui suteikia inteligentiškumo. Jis ateina iš vidaus.
Seniai įprasta mažą vaiką prašyti ką nors padeklamuoti. O kai jis paauga, niekas šito neprašo. Ar ne? Kodėl aš į kiekvieną pamoką einu štai su šita knyga „Dvylikos svečių lauktuvės"? Einu kaip su katekizmu. Todėl, kad A.Matutis į ją surašė eilėraščius kiekvienai dvylikos mėnesių dienai. Ir kiekvieną dieną pradedu tai dienai skirtu jo eilėraščiu. O juk mūsų mokykla sutrikusio intelekto vaikams...
–Ir kaip tokie vaikai priima poeziją?
– Paskutinę mokslo metų dieną paprašau, kad kiekvienas vaikas man parašytų laišką, ką jis jautė mokykloje, kas jam pamokose labiausiai patiko, kaip jis apskritai jaučiasi mūsų mokykloje. Ir žinot, kas mane tada labiausiai nustebino? Vienas berniukas, kuris, atrodo, gal ir ne visada viską girdėdavo, nes buvo gana judrus, laiške man parašė: „Aš visada labiausiai laukiu jūsų skaitomų eilėraščių". Jūs galite įsivaizduoti?
Arba dar vienas atvejis. Vieną pažįstamą mokytoją, kuri Vilniuje dirba su vidutiniškai sutrikusio intelekto vaikais, o tai reiškia, labiau sutrikusio nei mūsų vaikų, pakviečiau su savo vaikais atvažiuoti pas mus. Važiavome su jais tuo pačiu maršrutu kaip ir su jumis. Ir prie Matučio drevės pabuvome, ir jo eilėraščių jiems paskaičiau. Po mėnesio nuvažiavau į Vilnių, užsukau pas ją. Susitikau su jos vaikais. Ir mane nustebino tai, kad, pamatę mane, visi ėmė kartoti žodį „Matutis". Vadinasi, kažkas ir jų galvelėse liko.
–Tai gal jie tiesiog yra geresni už mus?
– O, žinot, aš visada sakau: šitie vaikai labai atviri. Jie sako tai, ką galvoja. Ima ir pasako: “Mokytoja, jums šitas megztinis labai tinka". Tiesiai šviesiai. O mes, vadinamieji normalūs, nedrįstam pasakyti. Jie tokie yra. Jie tik sunkiau viską priima, sunkiau viską suvokia. Ilgiau suvokia. Bet aš vis tiek jiems deklamuoju. Aš gi lietuvių kalbos mokytoja. Aišku, tai visai kitokios pamokos. Tu į šiuos vaikus turi eiti kitaip.
O jūs klausiate, ar šiandien poezijos reikia. Kad matytumėte, kiek žmonių prie Matučio drevės renkasi į mūsų „Poezijos pavasarėlius", kuriuos rengiame jau turbūt 25 metus. Iš visos Lietuvos suvažiuoja. Kiekvieną kartą vainikuojame poetą už geriausią eilėraštį vaikams gamtos, Tėvynės tematika. O vėliau ėmėme vainikuoti ir moksleivius už jų geriausius eilėraščius.
–Ar jums, lietuvių kalbos mokytojai, širdies neskauda dėl to, kad Lietuvos mumyse vis mažiau, dvasingumo mažiau, užtat vis daugiau susvetimėjimo?
–Ir Atgimimo metus jau tik prisimename kaip kažkokią didelę šviesą...
– Bet net lyginant ne su Atgimimo šviesa, o su tamsiu tarybmečiu, man regis, tos sveikos lietuviškos dvasios mumyse buvo daugiau nei dabar. Sakau tuos negerus žodžius ir pats jų išsigąstu.
– Atsimenate, rodžiau tą aikštę Krokšlio kaime. Su Baubliu, paminklu Dariaus ir Girėno skrydžio garbei. Gaila, ąžuolai, kuriuos 1933 metais pasodino šitas kaimas skrydžio garbei, šių metų viesulų neišlaikė. Šitas kaimas visada buvo itin lietuviškas. Juk ąžuolai Dariui ir Girėnui buvo pasodinti lenkmečiu. Cementinį paminklą skrydžio garbei Krokšlio ir Šumų kaimų jaunimas pastatė 59-aisiais. Tai kas, kad jau po Stalino mirties, bet dar buvo gūdus sovietmetis. O Antano Česnulio stogastulpis toje pačioje aikštėje pastatytas jau 1989 metais Lietuvos Atgimimui. Trys skirtingos kartos, o ta pati meilė Lietuvai.
O toliau už kaimo buvo aikštė, kurioje per kaimo šventes, vadintas gegužinėmis, visada būdavo pakeliama trispalvė. Kai 1969 metais atvažiavome čia gyventi, trispalvė jau būdavo keliama. O kai buvo paskelbta apie Sąjūdžio gimimą, prie kiekvieno namo šitame kaime, aš drįstu pasakyti, tik šitam kaime, plevėsavo trispalvės. Dabar, deja, sakau ranką ant širdies padėjusi, vėliavos jau taip nebeplevėsuoja. Manau, nėra reikalo aiškinti kodėl. Dabar čia, ant Baublio, vėliava yra iškeliama dviem atvejais –valstybinių švenčių dienomis ir... kai kaime miršta žmogus. Žmonių išrinktas seniūnas, kuris vėliavą saugo, perriša ją juodu kaspinu ir iškelia virš Baublio. Vadinasi, čia žmonės dar nesusvetimėję, dar tokie, apie kokius Matutis sakydavo: „Su juo gali per girią eiti".
O vis dėlto sutikime: svetimėjame vis labiau. Liūdna sakyti, bet taip, deja, yra.
–O kodėl? Kas su mumis atsitiko?
– Nežinau. Nežinau! Tapome pikti. Kaip mūs mokyklos vaikai. Artėjant atostogoms. Ypač tie, kurių nepasiims tėvai ir liks jie internate. Jie bijo atostogų.
–Mokytoja, tai gal šitie vaikai ir surado atsakymą į mūsų klausimą: gal Lietuvos žmonės lygiai taip pat, kaip ir jūsų vaikai, bijo ateities, nemato perspektyvos, patikėję valdžią tokiems, su kuriais Matutis neitų per girią? Ačiū, mokytoja Birute, kad bent jūs mudu su Juozaičiu ir visus, kurie čia atvažiuoja, teisingai vedate per girią.
