Lietuva jau įgyja instrumentą, kuris gali realiai kovoti su korupcija – tai Specialiųjų tyrimų tarnyba, kurios veikla turi būti stiprinama, suteikiant jai tokius resursus, kokių jai reikia.
Tikėtina, kad jos pavyzdžiu ilgainiui sugebės pasekti ir kitos valstybės tarnybos, nuo kurių veiklos priklauso kovos su korupcija sėkmė – ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, ir muitinė, ir mokesčių inspekcija. Išsišlavimas tampa ne tik svajone, apie kurią politikai mėgsta pakalbėti, bet ir realia mūsų gyvenimo perspektyva. Ir tai priklauso visų pirma nuo STT. Jeigu Seimas sugebėtų “iššluoti” rinkimų finansus, tai šiais metais kovoje su korupcija būtų padaryti du dideli žingsniai į priekį – veikianti STT, kaip geriausia korupcijos prevencijos priemonė, ir skaidresni rinkimų finansai.
Norėtųsi tikėti, kad STT profesionali veikla ir ikiteisminis tyrimas nebus žlugdomi vis dar neišgyvendintos prastos lietuviškos tradicijos – kai iš aukštų teisėsaugos pareigūnų stalčių bylų informacija pirmiausiai atsiranda spaudos puslapiuose. Tenka pastebėti, kad žiūrint iš šono aiškiai matosi vienas dėsningumas – kol byla yra eilinių STT pareigūnų ir eilinių prokurorų rankose, tol bylos ir tyrimo paslaptys į viešumą nepatenka, tačiau kai tik byla patenka į aukštesnes instancijas, pavyzdžiui, Generalinę prokuratūrą, taip bylos detalės ima mirgėti dienraščių puslapiuose. Ši bėda taip pat turi būti įveikta.
„Tvarka” ir „teisingumas” tampa organizuotos korupcijos sinonimais
Korupcijos paveikslas, kurį STT atskleidė Vilniaus savivaldybėje, yra ypatingas tuo, jog atskleista vienos partijos grupinė ir sąmoningai organizuota nusikalstama veikla. Tai nėra vieno atskiro pareigūno korumpuota veikla, kurią atsitiktinai užfiksavo STT. Iš to, kas jau yra žinoma, akivaizdžiai matome, kad šios partijos vadovybė ir jos svarbiausieji strategai sąmoningai pasirinko korupcinės veiklos metodus. Susidaro vaizdas, kad todėl partijos vadovybė ir negali atsiriboti ar pasmerkti įkliuvusių savo bendražygių, nes tai, už ką pastarieji įkliuvo, nebuvo jų pačių sugalvota ir tik savo iniciatyva realizuota. Akivaizdu, kad apie jų veiklą ir veiksmus turėjo žinoti ir miesto vadovas ir partijos vadovas. Tenka konstatuoti, kad dar keli žodžiai lietuvių kalbos žodyne yra visiškai sukompromituoti. Nuo šiol žodžiai “tvarka” ir “teisingumas” tampa organizuotos korupcijos sinonimais. Reikia pastebėti, kad Sicilijoje organizuota korupcija yra mafijos veiklos svarbiausias bruožas.
Vilniaus meras turi trauktis
Kalbant apie Vilniaus miesto savivaldybės situaciją – miesto meras turi nedelsiant trauktis. Niekaip nesuprantu socialdemokratų ir lenkų rinkimų akcijos frakcijos narių ir partijų vadovybių veiksmų, kurie iki šiol vis dar neatsiriboja nuo tos korupcijos, kuriai tarpti jie patys sudarė galimybes. Visos kalbos apie naujas koalicijas yra neįmanomos tol, kol šnekantys apie jas neatsiriboja nuo šiandieninių korupcijoje paskendusių partnerių. Taip pat negaliu sutikti su tais, kurie sako, kad nereikia neeilinių Vilniaus savivaldybės Tarybos rinkimų – sunkiai įsivaizduoju dabartinės sudėties tolesnį savivaldybės tarybos darbą.
Sportininkai galėtų įkurti „čempionų” partiją
Ir pabaigai - keletas linksmesnių pastebėjimų – nežinau, kodėl visi taip susirūpinę ir rimtai svarsto Artūro Valinsko „šoumenų” prisikėlimo partijos atsiradimą. Jeigu nori – tegul kuria. Nematau nieko blogo. A.Valinskas galės būti teisingumo ministru, kadangi yra baigęs teisės mokslus, Jogaila Morkūnas – užsienio reikalų ministru (vardas suteikia galimybes įtvirtinti strateginę partnerystę su Lenkija, o tuo pačiu ir “Jogailos” vardas lietuvių sąmonėje būtų išvaduotas nuo prasto istorinio turinio).
Manau, kad tokių partijų, kurias vienija ne kokios nors idėjos, o vien tik žymūs vardai, galėtų būti ir daugiau. Raginčiau ir žymesnius sportininkus pagalvoti, ar nebūtų verta kurti “čempionų” partijos. Įsivaizduokime, po sėkmingos Pekino olimpiados, “čempionų” partijos kandidatų į Seimą sąrašas, kuriame yra visa krepšinio komanda, V.Alekna, D.Gudzinevičiūtė, penkiakovininkas Zadneprovskis ir sunkiaatletis Vyšniauskas. O dar gal ir dviratininkės. Kas galėtų už juos nebalsuoti?
O dar, pavyzdžiui, galėtų būti sukurta “Sėdėjusių ir sėdinčių” partija, kurios priešaky būtų Daktaras su Petriku, o iš paskos rikiuotųsi ir dabartinės Vilniaus valdžios ir Trakų savivaldybių bei Kauno apskrities herojai. Čia galėtų būriuotis ir “nuteisti už gerus darbus”.
Aš pats rimtai svarstau apie “fizikų” partijos įkūrimą. Įsivaizduokite sąrašą: Kubilius, Razma, Abišala, Malakauskas, Vaigauskas, Sakalas, Poderys. O dar biofizikai – Saudargas, Šerkšnys, Vareikis, Jarmolenka. Aš jau nekalbu apie fizikus, kurie dar nepasuko į politiką. “Fizikų” partija būtų stipriausia partija Lietuvoje, ko gero, stipresnė ir už “šoumenų” prisikėlimo partiją . Vienintelė problema su “fizikų” partija - būtų tikrinamos stojančiųjų į partiją fizikos žinios.
Lietuva, kurdama savo “drąsios šalies” įvaizdį, galėtų drąsiai atsisakyti ideologinės politikos liekanų, nes XXI amžiuje tai jau tampa visiška atgyvena. Televizijos ekranai vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį žmonių gyvenime nei kokios nors konservatizmo ar liberalizmo idėjos. Lietuva galėtų būti pirmoji šalis pasaulyje, kuri drąsiai atsisakytų XIX ir XX amžių atgyvenos – idėjų politikos. Pirmąjį žingsnį ir daro Valinskas. Reikia jį padrąsinti, o ne kritikuoti.
A.Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės Sąjungos frakcijos Seime narys
