Kad uždirbtų bent keletą litų, kai kurie žmonės pamiršta blaivų protą – rizikuodami gyvybe renka ir ardo rastus sprogmenis. Dažnai visa tai baigiasi tragiškai.
Rado grybų ir granatų
Jonavos gyventojas Anatolijus S. (52 m.) su žmona ir mažamečiais vaikais laisvalaikį dažniausiai leisdavo šalia miesto, Bazailionių kaime esančioje sodyboje. Vyras darbo neturėjo, o iš žmonos uždarbio verstis buvo sunku, todėl Anatolijus stengdavosi nesėdėti rankų sudėjęs ir bent kiek prisidėti prie šeimos biudžeto. Prasidėjus grybų sezonui, vyriškis nuolat grybaudavo aplinkiniuose miškuose.
Pirmąją rudens dieną Anatolijus irgi išsiruošė grybauti į už keliolikos kilometrų esantį Gaižiūnų mišką. Berinkdamas grybus, prisirinko ir... 10 granatų. Tokie radiniai netoli Ruklos esančiame miške grybaujantiems ir uogaujantiems žmonėms nuostabos nekelia – visi žino, kad čia kone kasdien vyksta kariškių pratybos, be to, miško teritorijoje vis randama senų, ilgai po žeme išbuvusių sprogmenų. Anatolijus, ilgai nemąstęs, rastas granatas sumetė į automobilio bagažinę ir kartu su surinktais grybais parsivežė namo. Išardytus sprogmenis žmogus tikėjosi parduoti į metalo supirktuvę ir taip užsidirbti kelis litus.
Pirmąjį sprogmenį be didelio vargo “išdarinėjęs”, Anatolijus iš bagažinės išsitraukė antrąjį ir kibo į darbą...
“Kai driokstelėjo sprogimas, buvau benugrimztanti į popiečio miegą, tačiau garsas buvo toks stiprus, kad akimirksniu pašokau, – rugsėjo 1-osios įvykius prisimena artimiausia Anatolijaus kaimynė Irena. – Laikrodis rodė po 12 dvidešimt minučių. Visi – darbuose, o prieš kurį laiką buvau mačiusi mašina grįžtantį Anatolijų. Todėl iškart supratau, kad kažkas įvyko jo kieme”.
Pamanė, kad skerdiena
Kas įvyko Anatolijaus kieme, Irena sužinojo tik po keleto valandų, kai atskubėjusi kitąpus kelio gyvenanti kaimynė pranešė apie nelaimę. “Sprogimas išdaužė visus namo langus, o Anatolijų suplėšė į gabalus. Vaizdas buvo baisus – visur mėtėsi mėsos. Kol pamatė batą, moteris manė, kad kieme sudėta skerdiena”, – pokalbį su kaimyne prisiminė Irena. – Labai gaila žmonos ir vaikiukų – šitokia nelaimė! Kaipgi jis taip kvailai padarė? Aš visai sena moteris – ir tai suprantu, kad sprogemų liesti negalima, o jis, dar jaunas vyras, sugalvojo juos krapštyti! Gal išgėręs buvo?” – spėliojo Irena.
Kol kas tiriama, koks sprogmuo nusinešė Anatolijaus gyvybę – tai turėtų paaiškėti po ekspertizės. Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ išminuotojai mano, kad tai gali būti švediško prieštankinio granatsvaidžio „Karl Gustav“ granatos. Šiais granatsvaidžiais apginkluota ir Lietuvos kariuomenė. Nustatyti, ar tai iš tiesų buvo Lietuvos kariuomenės sprogmenys, tyrėjams padeda prie tyrimo prisidėjusi karo policija.
Išminuotojai nustatė, kad automobilio bagažinėje likusios granatos – ne kovinės: viena mokomoji, o 7 – be užtaiso.
“Girdėjau, kad dabar žuvusiojo šeimą globoja giminės iš gretimo kaimo. Per vieną sekundę nebėra jo paties, o ir šeimos gyvenimas sudraskytas”, – liūdnai reziumavo Irena.
Kabinasi į gyvenimą
Prieš 4 metus panašiomis aplinkybėmis žuvo Ruklos gyventojas Nikolajus Svečkarevas (38 m.), o jo septynmetis sūnus Valentinas buvo sužalotas.
Tame pačiame kariniame Gaižiūnų poligone Nikolajus su sūnumi rinko metalo laužą. Gelžgalius rinkti ir parduoti į supirktuves keturis vaikus auginančiai šeimai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Į metalo paieškas tėvas dažniausiai imdavo vyresniuosius sūnus, tačiau tąkart tėvui į kompaniją pasisiūlė jauniausiasis Valentukas.
Kadaise karininku buvęs N. Svečkarevas puikiai žinojo, kokia pavojinga vieta yra karinis poligonas, tačiau ten eidavo tikėdamasis rasti daugiau metalo – šovinių tūtelių.
Apvalų metalinį daiktą, gulintį žolėje, pastebėjęs septynmetis parodė tėvui. Pagyręs sūnų už puikų radinį, nesprogusį artlerijos sviedinį N. Svečkarevas iškrapštė iš žemių ir, paėjėjęs keletą metrų, matyt, taip ketindamas nukratyti žemes, metė jį ant asfaltuoto takelio...
Sprogimo banga išnešiojo N. Svečkarevą į gabalus, o už jo stovėjusiam berniukui smarkiai sužalojo kojas. Jei ne po keliolikos minučių pro šalį važiavę kariškiai, vaikas galėjo neišgyventi. Medikams teko amputuoti vienos kojytės pėdą, o kitos – kelis pirštus.
Po nelaimės palūžusiai su keturiais nepilnamečiais vaikais likusiai moteriai daug padėjo seniūnijos darbuotojai, miestelio gyventojai ir visai nepažįstami žmonės.
Nesijaučia vargšais
“Po nelaimės praėjus keletui dienų į seniūniją atbėgę vaikai skundėsi, kad apie juos laikraščiai rašo netiesą. Jie sakė, jog nėra jau jie tokie vargšai, kaip juos vaizduoja“, – šypsodamosis prisimena seniūnijos darbuotojos. Moterys sakė, jog nors šeima iš tiesų gyvena vargingai, tačiau daro viską, kad susikurtų geresnę rytdieną.
Tuo tarpu tėvo žūtį matęs ir pats mirčiai į akis žvelgęs Valentukas jau penktokas. Jis niekuo neišsiskiria iš bendraamžių.
“Mes atidžiau stebime Valentą, tačiau kol kas jokių problemų nekyla – vaikas mokosi neblogai, yra drausmingas, jam neprireikė socialinių pedagogų ar psichologų pagalbos. Nors pėdutę ir teko amputuoti, tačiau vaikas dalyvauja netgi fizinio lavinimo pamokose”, – pasakojo mokyklos direktorius Darius Mockus. –Jokios ypatingos pagalbos Valentukui nereikia – jis savarankiškas ir guvus vaikas”. Tik kartą vaikas pasiskundęs, jog speciali jam pritaikyta avalynė nėra patogi, tad jos daugiau ir nebenešios.
Perspėjimo ženklų nepaiso
Gaižiūnų poligone yra buvę ir daugiau žūčių. 2003 metų rugsėjį kulka paklydėlė pakirto apie pusantro kilometro nuo šaudyklos, kurioje tuo metu vyko pratybos, grybavusią 34 metų moterį.
1998 metais Gaižiūnų miške rastu sprogmeniu susisprogdino nepilnametis.
Tokios nelaimės turėtų būti gera pamoka visiems nepaisantiems įspėjimų, tačiau dažnai pasitvirtina gerai žinoma tiesa – iš svetimų nelaimių nepasimokoma.
Ypač vasarą Gaižiūnų miškas ir jame esantis poligonas kniždėte knibžda nuo grybautojų, uogautojų, “metalistų”.
Nors prie visų įvažiavimų į poligoną kaba informaciniai stendai su taisyklėmis, ką galima daryti ir ko negalima daryti, parašyti perspėjimai, kad draudžiama liesti įtartinus daiktus, niekas to nepaiso.
“Grybauju ten kas dieną. Tas miškas arčiausiai, tai negi eisiu kažkur už 10 kilometrų? – nustebęs klausia kibiru grybų nešinas ruklietis Arūnas. – Nebijau aš tų bombų. Nieko baisaus man nenutiko, tai ir nėra ko bijoti”.
Kareivio nepastatysi
Mokomojo pulko ryšių su visuomene tarnybos specialistė puskarininkė Valia Utyrienė sako, kad neįmanoma apsaugoti žmonių, jeigu jie patys visiškai nesisaugo.
“Ruklos kontingentas gan specifinis – daugelis bedarbių, sunkiai gyvenančių žmonių, kuriems poligonas yra pagrindinis ar net vienintelis pragyvenimo šaltinis. Jie nepaiso jokių ženklų ir įspėjimų. Informaciją apie pratybas skelbiame ne tik prie įvažiavimų į poligoną, bet ir vietos laikraštyje. Nepastatysi po kareivį prie kiekvieno medžio, kad apsaugotų visus tuos, kurie patys elgiasi neatsakingai”, – sako V. Utyrienė.
Iki šių metų liepos 1 dienos vykstant koviniams šaudymams buvo vykdoma fizinė poligono apsauga. Dabar vykstant pratyboms niekas grybautojų iš miško nebevaiko. Kaip teigė V. Utyrienė, pratybų metu rastus sprogmenis kariškiai surenka ir sunaikina, tačiau specialiai po poligono teritoriją nevaikšto ir sprogmenų neieško, todėl kiekvienas einantis į poligono teritoriją labai rizikuoja.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
