Pasigirdo svarstymų, koks turėtų būti užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko įpėdinis. Gal nereikia diplomato? Juk galima rinktis paprastai – tegul būna angliškai kalbantis ir per pobūvius negirtaujantis politikas. Visais kitais klausimais jam padėtų Užsienio reikalų ministerija (URM).
Kadangi į ministro postą jau pasiūlytas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams priklausantis Audronius Ažubalis, diskusijas tam kartui galima baigti. Tegul tik jis mintinai iškala Konstitucijos 84 straipsnį, kad būtų lengviau bendrauti su Respublikos Prezidente. Straipsnio pradžia suformuluota nelabai skambiai: „Respublikos Prezidentas... sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.“
Tyčia kada nors pasidomėkite, kokia yra žodžio „spręsti“ reikšmė ir kaip sprendimas susijęs su matavimu sprindžiais. Kadangi spręsti niekam neudždrausta, nusprendžiau ir aš per sprindį prirašyti samprotavimų apie Baltarusiją – tiek, kiek maždaug telpa į žurnalo skiltį.
Pradedu nuo ideologinių vertinimų, nes lietuviams jie svarbūs. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka yra pasakęs, kad šalyje įgyvendinta Katalikų bažnyčios socialinė doktrina. Neminėdamas pavardžių, jis taip sugretino save su ilgamečiu Portugalijos diktatoriumi Antonijumi Salazaru (1889 –1970), diegusiu savo tėvynėje katalikišką socialinę tvarką. Nieko nuostabaus – iš A. Lukašenkos galima ir ne tokių dalykų išgirsti.
Kadangi Lietuvoje dabar mėgstama viešai užduoti namų darbų, neatsiliksiu ir aš.
Gerbiami skaitytojai, pabandykite įvertinti, kuris iš trijų toliau išvardytų autoritarinių režimų „kruvinesnis“: A. Salazaro, Antano Smetonos ar A. Lukašenkos? Autoritarizmą išreikškite sprindžių ekvivalentu ir atsakykite, kieno paminklas pagal tą patį mastelį turėtų būti aukštesnis: A. Smetonos ar A. Lukašenkos?
Išmatuokime Baltarusijos prezidentą pragmatišku sprindžiu. A. Lukašenka Baltarusijoje vykdo efektyvią Rusijos sulaikymo politiką, apie kokią Andrius Kubilius, panašių doktrinų kūrėjas Lietuvoje, gali tiktai pasvajoti. A. Lukašenka iš paskutiniųjų gina Baltarusijos vamzdynus nuo Rusijos kėslų juos įsigyti, jis laimi prieš Rusiją „pieno karus“, pasisako prieš dujotiekio Baltijos dugnu tiesimą, viešojoje erdvėje nevengia „užvažiuoti“ Rusijos premjerui Vladimirui Putinui, nepripažįsta Abchazijos ir Pietų Osetijos „nepriklausomybės“.
Nors A. Lukašenka gali būti svarbus kaip antirusiškas veiksnys, demokratinės šalys negali atsisakyti vertybinio sprindžio. Nei ES, nei JAV negali ignoruoti žmogaus teisių pažeidimų, spaudos suvaržymų Baltarusijoje.
ES ir Baltarusijos santykių laukia išbandymas kitų metų vasarį, kai šioje šalyje turėtų įvykti prezidento rinkimai. Abejotina, ar jie bus skaidrūs. Tokiomis aplinkybėmis ES būtų paranku turėti aukščiausio lygio ryšio kanalų. Lietuvos Prezidentė puikiai tinka demokratijos šauklės vaidmeniui. Tačiau tvari diplomatija negali remtis vienu tarpininku. Šįmet Baltarusijoje žada apsilankyti popiežius Benediktas XVI.
Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprindis, kuriuo ji bandė apimti Baltarusijos prezidentą, nesutapo su užsienio reikalų ministru sprindžiu. Prezidentė tarsi taikė A. Lukašenkai pragmatinį matą, V. Ušackas lyg ir rodė vertybinį sprindį – URM pasiuntė Baltarusijai notą dėl šios nenoro bendradarbiauti Sausio 13-osios byloje.
Galiausiai A. Lukašenkos kvietimas į Kovo 11-osios iškilmes buvo susietas su minėta byla – bus pažanga bendradarbiaujant, bus ir kvietimas. Kitaip tariant, A. Lukašenkai buvo iškeltos sąlygos. Ar tik nebus taip, kad sprindžiai, kuriais Lietuva matavo Baltarusijos vadovą, susivijo į jam parodytą špygą?
***
Susijęs tekstas: Špyga plius
