Praėjusiame „Akistatos“ numeryje rašėme apie tai, kad ne vienas nusikaltėlis bando suvaidinti psichikos ligonį, tačiau dažniausiai „artistas“ prieina liepto galą ir ligoninės palatą pakeičia į kalėjimo gultus.
Du simuliacijos būdai
Rašėme, kad yra tikinčių, jog simuliuoti išprotėjusį – vieni juokai, nes psichikos negalima peršviesti rentgenu ar pamatuoti kokiu nors slankmačiu. Medikai tvirtina, kad stacionari psichiatrijos ekspertizė trunka ne vieną savaitę, todėl ekspertų komisijos negali apmulkinti net genialiausias aktorius. Nusikaltėliai nepakaltinamus bepročius paprastai simuliuoja dviem būdais. Dažniausiai psichikos ligas ima simuliuoti po nusikaltimo. Tai pavyksta retam, o jei ir pavyksta, tai paprastai tik nukeliamas bausmės laikas – kol bus išgydyta liga.
Žymiai efektyviau psichikos ligą simuliuoti dar prieš padarant nusikaltimą. Kaip tik tokio būdo ėmėsi ir mūsų praėjusiame laikraščio numeryje aprašytas Romas Zamolskis. Dar prieš tai, kol tapo žiauriu nusikaltėliu, simuliuodamas psichikos ligonį jis pagulėjo Černiachovskio, Naujosios Vilnios psichiatrinėse ligoninėse ir taip išvengė ne tik tarnybos sovietinėje armijoje, bet ir kalėjimo kameros. Kai kartą tarp nužudymų jį buvo pasisekę sulaikyti, jis buvo psichiatrų dar kartą pripažintas nepakaltinamu ir nuteistas priverstiniam gydymui psichiatrijos ligoninėje.
Ruošėsi nuo jaunystės
Panašus į R. Zamolskį teismo medicinos psichiatrus visą gyvenimą mulkinęs nusikaltėlis – šiaulietis banditas Saulius Skėris (1955-2009 m.).
Apie dešimtmetį vadovavęs gaujai, nužudžiusiai mažiausiai 6 žmones, S. Skėris, simuliuodamas šizofreniką, daug kartų išvengė ir teismo, ir kalėjimo. S. Skėris, dar jaunystėje sumanęs vaidinti psichikos ligonį, pasinaudojo likimo aplinkybe. Jaunystėje jis pakliuvo į automobilio avariją, kurios metu patyrė galvos traumą. Žinodamas, kad gyvens nedorai, vyras pastudijavo medicinos knygas apie psichikos ligas, jų simptomus ir kreipėsi į psichiatrus, skųsdamasis psichikos aptemimais.
Porą kartų trumpai pagulėjęs psichiatrijos ligoninėje, Saulius pasiekė savo tikslą – buvo pripažintas nepakaltinamu. Nuo 1981-ųjų iki 2003 metų S. Skėriui ne kartą „kartojosi“ psichikos priepuoliai, bet kažkaip tik po to, kai dėl eilinio nusikaltimo jį suimdavo pareigūnai. Vietoj teismo Saulius visada būdavo siunčiamas į psichiatrijos ligonines, kur ramiai pagulėjęs mėnesį kitą išeidavo į laisvę ir kiek lukterėjęs darydavo naujus nusikaltimus.
2000-ųjų rudenį suimtas ginkluoto apiplėšimo metu, S. Skėris eilinį kartą ėmė simuliuoti ligonį. Atvežtas į Šiaulių apygardos teismą jis, kaip įpratęs, apsimetė beviltišku idiotu. Pavyzdžiui, teisėjo paprašytas prisistatyti, pareiškė esąs amerikietis iš Milvokio, baigęs geltoną mokyklą, nieko nebijąs, nes turįs 10 porų kojinių, o šalia sėdinčio gaujos nario – savo tikro sūnaus Audriaus – visiškai nepažįstąs.
Tačiau galiausiai ir genialusis simuliantas S. Skėris priėjo liepto galą. Paskirta dar viena kompleksinė psichiatrijos ekspertizė pagaliau atskleidė, jog nusikaltėlis akivaizdžiai simuliuoja ligą ir yra pakaltinamas. Nežinia, kiek S. Skėris būtų dar pridaręs nusikaltimų ir prinervinęs policininkus bei psichiatrus, bet 2009-ųjų rudenį netikėtai kalėjimo kameroje krito nuo ūmaus insulto ir mirė.
Susipažįsta su byla
Psichinį ligonį bandė suvaidinti ir kontrabandos karaliumi vadinamas Marijanas Taraškevičius pravarde Marekas. Jį ir kitus įtariamuosius pareigūnai sulaikė 2011 metų lapkritį. Taip pat buvo sulaikyta apie 100 mln. vienetų nelegalių rūkalų. Jei pareigūnai būtų nesulaikę įtariamųjų, jie valstybei būtų padarę apie 30 mln. litų žalos. Planuojama, kad byla su keliasdešimt įtariamųjų ir maždaug 80 epizodų teismą pasieks rudeniop. Reikia tikėtis, kad kaltinamųjų suole sėdės ir Marijanas.
Iki šiol Vilniaus apylinkės teisme buvo nagrinėjamos dvi bylos – dėl galimo narkotikų disponavimo ir vogtų daiktų realizavimo –, kuriose M. Taraškevičius kaip kaltinamasis nedalyvaudavo, nes ekspertai jį buvo pripažinę neveiksniu. Keistokai atrodo, kad žmogus, sugebėjęs vadovauti vienai didžiausių Lietuvoje kontrabandininkų grupuotei, sukūręs tobulas pinigų plovimo schemas, psichiatrams neatrodė protingas. Dažnas, išgirdęs tokią išvadą, padaro savo: psichiatrai papirkti.
Psichiatrai nepaperkami?
Pasak psichiatrų, kaltinimas, kad jie paperkami arba nesugeba išaiškinti apsimetėlių – nesąmonė. Per metus Utenos ekspertiniame skyriuje atliekama iki 300 teismo ekspertizių, tačiau Lietuvoje dar nebuvo nei vieno atvejo, kad psichiatrai būtų patraukti atsakomybėn dėl pasinaudojimo tarnybine padėtimi ar dėl tyčia pateiktos klaidingos įtariamojo psichinės sveikatos išvados. Jei kada ir būna abejonių dėl ekspertizės teisingumo, visada ji būna atliekama pakartotinai, kad neliktų prieštaravimų.
Šį kartą irgi buvo kalbama, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos (VTPT) sudaryta komisija, padariusi išvadą, kad įtariamasis M. Taraškevičius yra nepakaltinamas, galimai galėjusi būti papirkta. Šioje istorijoje minimos dvi pavardės. Tai buvusio VTPT direktoriaus Konstantino Daškevičiaus ir jo pavaduotojos Jelenos Marcinkevičienės. Būtent pastarosios vadovaujama komisija pirmą kartą tyrė M. Taraškevičių ir pripažino jį ligoniu. J. Marcinkevičienė jau daugiau nei 10 metų gyvena viename name su savo viršininku K. Daškevičiumi, o jos sūnus yra geras M. Taraškevičiaus draugas. Kai visa tai išplaukė į dienos šviesą, Teismo psichiatrijos tarnybos vadovas K. Daškevičius paliko postą.
Tačiau ir pakartotinės ekspertizės metu medikai diagnozavo, kad M. Taraškevičiui būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Tik, kai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo psichiatrė, ilgą laiką bendravusi su M. Taraškevičiumi, pareigūnams pareiškė, jog gali būti taip, kad įtariamasis yra išmokęs simuliuoti ligą, prokurorai dar kartą kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, kad būtų paskirti nauji ekspertai.
Leido suimti
Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja. Prieš kurį laiką Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė, kad gavo Utenos teismo psichiatrijos komisijos išvadą, kurioje nurodyta, jog M. Taraškevičius neserga jokia psichikos liga. Tad ligoninės lovą Marekui teko pakeisti į Lukiškių kameros gultus. Jam, aišku, čia labai nepatinka ir jis visomis išgalėmis bando pasiekti švelnesnės kardomosios priemonės. Kol kas Vilniaus miesto apylinkės teismas M. Taraškevičiui skyrė trijų mėnesių suėmimą.
Teismas mano, kad kaltinamasis gali slėptis ir bėgti nuo teismo, nes jam gresia ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis simuliavo psichinius sveikatos sutrikimus – teismas tai įvertino kaip pastangas išvengti atsakomybės.
Tampa aukomis
Nusikaltimus daro ne tik simuliantai. Psichinėmis ligomis sergantys žmonės mūsų šalyje kasmet padaro maždaug 200 nusikaltimų. Visa laimė, kad dalis jų nesunkūs. Tačiau kartais psichinių ligonių nusikaltimai būna ypač žiaurūs. Įtariamųjų artimieji paprastai pastebi savo giminaičių ligos paūmėjimą, bet į tai pernelyg nekreipia dėmesio, kol patys tampa aukomis. Neretai sunkius nusikaltimus įvykdę psichikos ligoniai aiškina, esą žudyti jiems liepę kažkokie paslaptingi balsai, iš kosmoso siunčiami nurodymai ar net pats Dievas.
Būtent Aukščiausiojo valios vykdymu teisinosi vilnietis Andžejus I., kirviu užkapojęs savo motiną Juliją I. ir jos dukrą Stanislavą P. Artimieji žinojo, kad ne kartą psichiatrinėse ligoninėse gydytam Andžejui nuolat vaidenosi, jog pats Dievas pasirinko jį savo valios vykdytoju, tačiau ši valia kažkodėl visuomet pasireikšdavo tik smurtu. Vieną vakarą vyriškis griebė kirvį ir užkapojo savo giminaites. Abi tą pačią naktį mirė ligoninėje.
Dvi aukos krito ir nuo nepakaltinamu vėliau pripažinto vilniečio pensininko Romualdo L. šūvių. Sunkia liga sirgęs garbaus amžiaus vyriškis buvo sumanęs gyvenimą baigti savižudybe, todėl, kai sužinojo, jog jo kaimynas Henrikas V. turi nelegalų ginklą, pabandė jį nusipirkti. Pistoletą vyrai apžiūrinėjo Henriko bute. Tuo momentu, kai ginklas buvo Romualdo rankose, nuaidėjo šūvis, o kulka pakirto Henriką... Kol pensininkas svarstė, kaip elgtis toliau, eidama iš mokyklos užsuko Henriko podukra Nadežda. Mergaitė Henriko kaimyną gerai pažinojo ir tikrai nebūtų tylėjusi, jog rado jį prie nušauto patėvio, todėl Romualdas iš arti peršovė Nadeždai galvą...
Tokių pavyzdžių šimtai. Nors pagal dabar veikiantį Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymą nustatyta, kad be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas, tačiau šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kad žmogus gali būti hospitalizuojamas ir prievarta, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Įstatymas numato, kad pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutrauktas.
Žmonės turėtų tai žinoti ir, esant reikalui, kreiptis į medikus ar policiją, kad taip būtų užbėgta nelaimei už akių.
Petras IVANAUSKAS
AKISTATA
