„Pensinis amžius neužbraukia galimybės įrodyti profesinį susirgimą. Nesvarbu, prieš kiek laiko tai buvo, visų pirma, diagnozuojant profesinę ligą, atsižvelgiama į visą žmogaus medicininę dokumentaciją, t. y. jo ligos istoriją per ilgus metus. Jei buvo specifiniai požymiai, kurie vadinami diagnostiniais kriterijais profesinei ligai nustatyti, jei jie yra likę, galima pabandyti tą įrodyti ir dabar [...]. Niekada nėra vėlu“, – tikina V. Januškevičius.
Pasak jo, bet kuris darbuotojas gali susirgti profesine liga, jei jo darbo aplinkoje yra sveikatai kenksmingų veiksnių. „Dabar jau ima vyrauti ne tik vibracija ir triukšmas, bet, ko gero, krovinių kėlimas. Kaip ir visoje Europoje, taip ir visame pasaulyje pirmoje vietoje yra jungiamojo audinio, skeleto raumenų ligos, toliau yra klausos ir nervų sistemos ligos“, – vardija Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas.
Būtent tokie profesiniai susirgimai dažniausiai nustatomi ir Lietuvoje, daugiausia – žmonėms, dirbantiems apdirbamojoje pramonėje ir statybose. Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje profesinėmis ligomis serga palyginti nedaug – 0,02 proc. žmonių.
„Iš tikrųjų profesinių ligų Lietuvoje nustatoma nedaug, – sako Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vyriausioji darbo inspektorė Rita Zubkevičiūtė. – Tai, kad pernai nustatyta 22 žmonėms daugiau ligų negu užpernai, toli gražu neatspindi didėjimo tendencijos, nes užpernai buvo nustatyta mažiau ligų negu prieš trejus metus, prieš trejus metus – daugiau ligų negu prieš ketverius metus.“
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas V. Januškevičius svarsto, kad galbūt mūsų šalyje profesinių ligų nustatoma mažai todėl, kad čia menkai išvystyta jų diagnostika. „Šlubuoja diagnostika, nes šeimos gydytojas, kuris yra labai apkrautas darbu, labai retai atsižvelgia į žmogaus darbo sąlygas. Antras dalykas [...] – profesinės ligos nustatomos vėlyvame amžiuje. Patys žmonės nelinkę tausoti savo sveikatos ir darbingu periodu jie linkę dirbti, nes susirgus sumažėja jų socialinės garantijos“, – pastebi ekspertas.
V. Januškevičiaus žodžiais, tai yra užburtas ratas: kol žmogus gali dirbti, jis dirba, o kreipiasi į gydytoją tik tada, kai ruošiasi išeiti į pensiją arba visiškai nebegali dirbti dėl sveikatos problemų. „Jis kreipiasi į gydytoją, tikėdamasis kažkuria prasme garantuoti savo socialinę ateitį, t. y. gauti kompensacijas, išmokamas už profesines ligas. Tai, mano nuomone, yra dviguba problema“, – mano Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas.
Pasak R. Zubkevičiūtės, kalbant apie Lietuvą, klasikinis profesinės ligos pavyzdys – priešpensinio amžiaus arba jau išėjęs į pensiją vairuotojas, kuris senais laikais vairavo sunkvežimį, ekskavatorių ar traktorių ir kelis dešimtmečius kasdien, po daugelį valandų praleido triukšmingoje kabinoje.
„Štai toks asmuo, sulaukęs vyresnio amžiaus, jau yra šiek tiek prikurtęs ir skundžiasi stuburo skausmais“, – tvirtina Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vyriausioji darbo inspektorė.
Specialistės žiniomis, Lietuvoje daugiausia nustatomos tos ligos, kurios yra išsivystę per 30–40 metų, kai žmonės ilgus metus kontaktavo su kenksmingu veiksniu. Anksčiau dažniausiai profesinėmis ligomis, anot R. Zubkevičiūtės, sirgo žmonės, ilgus metus dirbę žemės ūkyje, tačiau dabar situacija esą kitokia.
„Žemės ūkis pakito, technika patobulėjo ir todėl ligų yra nustatoma daug mažiau nei prieš dešimtmetį. Dabar 200–250 žmonių suserga profesinėmis ligomis. Prieš dešimtmetį mes turėjome 800–900. Žemės ūkis jau kaip ir susitvarkė, tačiau lieka kai kurios sritys, kuriose vyrauja rankų darbas. Apdirbamosios gamybos srityje nustatomos būtent šitos ligos“, – kalba R. Zubkevičiūtė.
Ji primena, kad darbuotojus gina Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, kuris nurodo, kad darbuotojas turi reikalauti iš darbdavio užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas. „Jei darbdavys į tai nereaguoja, nesupranta, kitas etapas – darbdaviui daryti įtaką kolektyviai, jei yra profesinė sąjunga, gali kreiptis kolektyviai“, – aiškina R. Zubkevičiūtė.
Anot jos, jei darbdavys nereaguoja ir į tai, darbuotojai gali kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją. Tokiu atveju, R. Zubkevičiūtės teigimu, inspektorius, atvykęs į įmonę, imasi priemonių, kad darbdavys atsižvelgtų į darbuotojo reikalavimus.
