Grėsmingas laikas yra ir apie septintą valandą ryto – tuomet įvyksta iki 20 proc. nelaimių. Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenimis, daugiausia pavojų tyko magistraliniuose keliuose, kur eismo intensyvumas ir automobilių greitis yra didžiausias, nors būtent šiuose keliuose ir taikoma daugiausia saugos priemonių.
Avarijos – retos
Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad susidūrimo su gyvūnais atvejai, kuriems įvykus nukenčia žmonės ir kurie yra fiksuojami policijos statistikoje (tarkim, suvažinėjus barsuką ar kiškį paprastai į policiją nesikreipiama), labai reti – jie sudaro vos 0,5 proc. visų šalyje įvykstančių avarijų. Pavyzdžiui, nuo 2012 iki 2015 metų Lietuvoje kasmet įvyko nuo 10 iki 25 susidūrimo su laukiniais gyvūnais atvejų, dėl kurių nukentėjo žmonės.
Taigi galima teigti, kad pavojaus mastas dėl laukinių gyvūnų keliamos grėsmės vairuotojams, palyginti su kitomis avarijų rūšimis, yra kiek perdėtas. Šį fenomeną galima paaiškinti tuo, kad kiekvienais metais, automobiliui susidūrus su gyvūnu, kelyje žūva bent vienas žmogus ir tokie eismo įvykiai paprastai sulaukia plataus atgarsio žiniasklaidoje ir visuomenėje. Taip pat reikėtų įvertinti, kad sužeistų per tokias avarijas asmenų būna daugiau nei pačių avarijų, vadinasi, automobiliui susidūrus su stambiu žinduoliu, dažniausiai nukenčia visi juo važiuojantys žmonės.
Tiesa, draudimo bendrovės fiksuoja gerokai daugiau susidūrimo su gyvūnais atvejų. Pavyzdžiui, didžiausia šalies draudimo bendrovė „Lietuvos draudimas“ iš viso per metus gauna apie pusantro tūkstančio pranešimų dėl į kelią išbėgusių gyvūnų, dėl to apgadintų automobilių ir patirtų nuostolių.
Kaip išvengti?
Universalių patarimų, kaip išvengti susidūrimo su gyvūnais, ko gero, nėra, nes žvėrių elgesys nenuspėjamas, ypač rujos metu. Stirnos, elniai kartais tiesiog šoka į kelią prieš pat automobilio ratus, šernai briedžiai kelyje gali atsirasti visiškai netikėtai.
Žinoma, mažesnis važiavimo greitis kelyje padės visais atvejais. Be to, važiuojant pro miškingas vietoves reikėtų būti itin susikoncentravus, neužsiimti pašaliniais dalykais prie vairo ir vairaratį tvirtai laikyti abiem rankomis, o ne keliais pirštais, kaip mėgsta daugelis vairuotojų.
Tik tvirtai laikant vairą ir susikaupus galima sėkmingai atlikti vadinamąjį briedžio testą, be kurio neapsieina nė vienas naujo automobilio bandymas. Tai yra automobilio valdymo savybių įvertinimas imituojant staiga į kelią išbėgusį laukinį gyvūną ir stengiantis jį apvažiuoti. Važiuojant keliasdešimties kilometrų per valandą greičiu, staiga reikia persirikiuoti iš vienos eismo juostos į kitą ir grįžti atgal.
Šis testas labiausiai išgarsėjo 1997 metais, kai jį atlikdamas vienas švedų žurnalistas apvertė naują A klasės „Mercedes-Benz“. Gamintojai, norėdami pataisyti pašlijusią šio modelio reputaciją, ėmė be papildomo mokesčio montuoti elektroninę stabilumo programą (ESP), didesnio skersmens ratus, pritaikė stangresnę važiuoklę.
Pastaruoju metu Lietuvoje buvo daug padaryta, siekiant užtikrinti eismo saugumą valstybinės reikšmės automobilių keliuose ir norint apsaugoti laukinius gyvūnus – įrengta daugiau nei 600 km tinklo tvorų ir 12 požeminių perėjų stambiems laukiniams gyvūnams.
Vis dėlto nereikia tikėtis, kad tinklo tvoros – neįveikiama apsauga, nes laukinių žvėrių elgesys yra nenuspėjamas, ypač rudenį, prasidėjus rujai. Tik tuo, matyt, būtų galima paaiškinti, kad 2014 metais policija fiksavo vos 10 susidūrimo su gyvūnais atvejų, o 2015-aisiais – jau 25.
Ar padeda švilpukas?
Vienas galimų būdų išvengti susidūrimo su laukiniais gyvūnais – prie automobilio primontuoti specialius ultragarsinius švilpukus, kurie važiuojant švilpia žmonėms negirdimais 16 kHz ir 20 kHz dažniais. Jie nebrangūs (kainuoja nuo 2,9 iki 10 eurų), nesunkiai prilipdomi automobilio išorėje, veikia nuo oro srauto, tačiau nei vairuotojai, nei saugaus eismo ekspertai nesutaria, ar jie iš tiesų yra veiksmingi.
Šių prietaisų pardavėjai teigia, kad žmonėms negirdimi garso dažniai pasirinkti atlikus daugybę testų Austrijoje, Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse – ten, kur tokių švilpukų naudojama daugiausia. Dažnai ultragarso švilpukų teiraujasi Kuršių nerijos gyventojai, nes žvėrys šioje vietovėje sukiojasi tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros, dažnai kirsdami siaurą kelio ruožą. O dar šioje vietoje jo nėra kaip aptverti.
Gyvūnų specialistai neturi bendros nuomonės, ar kanopiniai girdi ultragarsą, nes toks gebėjimas jiems nedaug praverstų gyvenime, mat evoliuciškai esą nebuvo poreikio šiems gyvūnams išvystyti tokį gebėjimą. Be to, jeigu kanopinius kažkas išbaido, jie pasileidžia bėgti nežiūrėdami kur. Tad šunų ar vilko pabaidytos stirnos kažin ar kreiptų dėmesį į ultragso signalą skleidžiantį švilpuką, jeigu joms reikėtų perbėgti kelią.
Amerikoje 1981-aisiais automobiliuose „Cadillac“ buvo montuojami panašiu principu veikiantys švilpukai. Tai buvo papildoma ir nepigi naujovė, tais laikais papildomai kainavusi net apie 1 000 JAV dolerių.
Šiais laikais bendra nuomonė galėtų būti tokia: tai gana pigi investicija, kuri potencialiai gali sumažinti avarijų, nutinkančių į kelią išbėgus stambiam gyvūnui, skaičių, nors jos veiksmingumas nėra 100 proc. įrodytas.
Mindaugas Grinius
