Freskas, pano, gobelenus, vitražus, mozaikas prieš kelis dešimtmečius buvo galima dažnai išvysti įmonėse, mokyklose, kavinėse. Sovietmečiu buvo reikalaujama, kad įstaigų interjerus palytėtų dailė, dabar ji kviečiama nebent į privačias erdves.
Tarpukariu vertino dailininkus
Nuo neatmenamų laikų žmonės dailino savo aplinką – jau pirmykščiai žmonės piešė ant uolų. Iki dabar dailės kūriniai gyvavo tiek visuomeniniuose pastatuose, tiek gyvenamosiose erdvėse. Bene gausiausiai būdavo puošiamos šventovės: freskomis, mozaikomis, skulptūromis, lipdyba, paveikslais.
Tarpukariu laikinojoje sostinėje Kaune iškilo daug visuomeninės paskirties pastatų, ne viename iš jų buvo garsiausių to meto dailininkų kūrinių, kai kurie darbai išlikę iki dabar. Architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotuose tuomečiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose (dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka) galima matyti originalią Petro Kalpoko tapytą freską „Darbas“, Stasio Ušinsko vitražus „Lietuvaitė“ ir „Statybininkas“.
1939 m. statyti tuomečiai Darbo rūmai (dabar „Tautos namai“) dailininko Broniaus Grušo vitražu išpuošti jau sovietmečiu, šeštajame dešimtmetyje. Milžiniškas vitražas ir šiandien apšviečia erdvią laiptinę.
Įmonės turėjo dailininkus
Sovietmetis buvo savotiškas aukso amžius įvairių dailės sričių menininkams – valdiški užsakymai plaukė vienas po kito. Anuomet net darbo vietose ypatingas dėmesys buvo skiriamas aplinkai puošti meno kūriniais. Leidinyje „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ viena iš autorių Jūratė Tutlytė rašo, kad puošyba dailės darbais buvo itin svarbi formuojant administracinių patalpų interjerą, kai kurios įmonės netgi turėdavo savo dailininkus.
Labai svarbų vaidmenį atliko vestibiulis. Jo puošybai buvo patariama užsakyti dekoratyvius meno kūrinius – pano, mozaikas, bareljefus, kurie savo turiniu atspindėtų įmonės charakterį. Įmonių interjerus puošė gabiausių Lietuvos menininkų darbai.
Taip pat svarbus vaidmuo įmonėse, pasak J. Tutlytės, teko susirinkimų salei ir valgyklai, kuriuose taip pat karaliavo taikomosios dailės kūriniai. Ir vadovybės kabinetai neapsiėjo be meniškos puošybos. Direktoriaus kabinetui įrengti naudotos kokybiškesnės apdailos medžiagos.
„Propaguota ne tik techninės estetikos reikšmė, bet ir suabsoliutinto grožio nauda gamybos kultūroje. Tuometėje spaudoje neretai sutinkami straipsniai, rimtu moksliniu tonu įtikimai skelbiantys pagrįstą grožio naudą gamybai. „Grožis kelia šypseną, o šypsena kelia ir darbo našumą“, – rašo L. Tutlytė.
Ne visi darbai ideologizuoti
Vytauto Didžiojo universiteto docentė dailėtyrininkė Raimonda Simanaitienė pripažįsta, kad sovietmečiu statytuose visuomeniniuose pastatuose dailės kūrinių išties buvo daug. Jie buvo užsakomi ir sąmoningai sukuriami konkrečiai erdvei, jų turinys – nebūtinai ideologinis.
„Buvo sukurta labai daug šaunių dailės kūrinių net ir išvengiant ideologijos. Labai svarbu, kad jie buvo kuriami bendradarbiaujant su architektu. Sovietmetis ir architektūrai, ir monumentaliai, dekoratyvinei dailei buvo gana palankus laikotarpis, nes tarp jų užsimezgė sintezė, išryškėjo bendradarbiavimas tarp architektų ir dailininkų“, – komentavo dailėtyrininkė.
Jos pastebėjimu, ideologinis pradas egzistavo priklausomai nuo objekto paskirties. Pavyzdžiui, poilsiavietes puošusiuose darbuose politinio aspekto visai nesijautė. Anuomet interjere buvo sumaniai pritaikyta ir stiklo plastika, keraminiai pano, gobelenai, odos dirbiniai.
„Sovietų Sąjungoje lietuviai buvo lyderiai, garsėjo erdviniais gobelenais interjere“, – pridūrė R. Simanaitienė.
Meną išstumia ir stiklas
Vis dėlto labai daug anuomečių dailės kūrinių interjeruose, pasak R. Simanaitienės, išnaikinta keičiantis savininkams, pastatų paskirčiai ar nelikus pačių pastatų. „Ideologinių darbų, savaime suprantama, neliko. Kai kurie darbai galbūt buvo perkelti į muziejus, kiti nepagarbiai išmesti“, – svarstė dailėtyrininkė.
Tiesa, vieną kitą sovietmečiu kurtą vertingą dailės darbą dar galima pamatyti. Pavyzdžiui, IX forto muziejuje yra žinomo Lietuvos vitražisto Kazimiero Morkūno storo luitinio stiklo kūrinys. Meno kūrinių buvo gausu Kauno vaistinių interjeruose, tačiau jų beveik neišliko. Kita vertus, jei menininkų darbai dar kažkur išliko nesunaikinti, jie turėtų būti restauruoti, deramai pateikti.
Kaune buvusio Radijo elektronikos instituto administracinių patalpų laiptinėje per kelis aukštus driekiasi freska – šiame pastate šeimininkaujantys darbuotojai nežino nei dailininko pavardės, nei kūrinio pavadinimo.
Freska apibraižyta, matyt, nešant baldus, keliose vietose tapyta siena pragręžta ir išore nuvestas vamzdis. Dar vienas kapitalinis remontas, ir šio apnuogintas žmonių figūras vaizduojančio kūrinio greičiausiai neliks.
Lyginant su sovietmečiu, ši diena dailei nedėkinga dar ir dėl to, kad, pasak R. Simanaitienės, pasikeitė pati architektūra. Stiklinei architektūrai, pasak jos, nereikia vitražų ar keraminių pano, nes architektūriniai sprendimai įgyvendinti minimaliomis priemonėmis, joje dominuoja stiklas. Į vidaus erdves įsileidžiami nebent kilnojami paveikslai ar nedidelės skulptūros.
Yra monumentaliosios dailės pavyzdžių ir šiuolaikiniuose pastatuose, tačiau, atkreipė dėmesį dailėtyrininkė, meno kūriniai kitokie, prisitaikę prie šiuolaikinio interjero. Pavyzdžiui, kai kur įkomponuojamos dekoruotos skaidrios sienelės, bet dažnai tai jau nėra anuomečiai vitražai, montuoti metale.
Suteikia pastatui raiškumo
Vis dėlto architektūra, pasitelkusi dailę, gali būti turtingesnė. Tiek architekto, tiek dailininko specialybes derinantis Vilniaus dailės akademijos profesorius Algimantas Mačiulis savo knygoje „Dailė architektūroje“ teigia, kad dailės kūriniai suteikia architektūrai emocionalumo ir raiškumo.
„Dailė, patekusi į architektūros sferą, iš dalies netenka savarankiškumo, jos formos transformuojasi, keičiasi. O architektūra, užleidusi dailės kūriniui pastatų plokštumas, nėra visavaldė erdvių šeimininkė, sienos ir lubos vizualiai nustoja buvusios tektoninės vertybės“, – rašo profesorius.
Jo nuomone, menkavertės, neraiškios architektūros bazėje negali būti meninio, sintetinio vaizdo, menų sąveikos. Ir atvirkščiai: menkavertis dailės kūrinys architektūros kokybei nepasitarnaus. Vis dėlto savo leidinyje jis pateikia daugybę pavyzdžių, kaip architektūra, palytėta dailės meno, tarsi suskamba.
Viešieji pirkimai nepalankūs
Architektų rūmų pirmininkas Juozas Vaškevičius priminė, kad anksčiau buvo nustatytas procentas, kiek pastato sąmatinės vertės turi būti skirta vaizduojamojo meno kūriniams.
„Taip buvo sovietmečiu. Netgi miegamuosiuose rajonuose baseinėliams ir fontanams statyti buvo skiriama lėšų atitinkamai nuo sąmatinės vertės. Šiandien jokiame įstatyme privalomų reikalavimų skirti lėšų meno kūriniams nėra, jie atsiranda nebent užsakovų iniciatyva“, – dėstė J. Vaškevičius.
Viename kitame naujame pastate atsiranda monumentalus dailės kūrinys, kartais menas įsileidžiamas į statinio prieigas – statomos skulptūros.
Viskas, Architektų rūmų pirmininko įsitikinimu, priklauso nuo užsakovo iniciatyvos ir noro. Jei užsakovas supratingas ir mano, kad reikia pagerinti aplinkos kokybę, tada tai įvyksta.
„Biudžetiniuose objektuose dabar viskas vyksta pagal viešuosius pirkimus. Laimi tie, kurie pasiūlo mažiausią kainą. Meno kūriniai pirminiame projekte būna nenumatyti. Dabartinė viešųjų pirkimų sistema net nelabai leidžia sukurti mechanizmą, kad biudžetiniuose pastatuose atsirastų meno kūrinių. Pinigai tam iš anksto neplanuojami, o vėliau juos skirti – labai sudėtinga“, – paaiškino Architektų rūmų pirmininkas Juozas Vaškevičius.
Privalomo meno neįteisino
Prieš kelerius metus būta mėginimų sugrąžinti į teisės aktus anksčiau galiojusią nuostatą, kad tam tikras procentas bendros objekto sąmatos turi būti skirtas vaizduojamajam menui.
Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas teigė, kad šia tema daugiau galėtų pasakyti Kultūros ministerija.
„Su Kultūros ministerija esame apie tai kalbėję, tačiau dailės kūriniai – ne mūsų kompetencija. Mes siekiame, kad, ketinant statyti visuomenei reikšmingus pastatus, architektūrinė idėja būtų parenkama konkurso keliu. Tai dar neįteisinta, tai yra tik Architektūros įstatymo projekte“, – patikslino M. Narmontas.
Pasak jo, nuostatas dėl dailės kūrinių taip pat buvo ketinama įdėti į Architektūros įstatymo projektą, bet, neradus sutarimo, tai neįvyko.
Kultūros ministro atstovė spaudai Vaiva Gogelienė patikino, kad meno kūrinių kūrimas statant ar rekonstruojant viešosios paskirties sakinius yra gana senas ir išdiskutuotas klausimas.
„Turbūt daugelis Lietuvoje prisimena, kad panaši praktika buvo taikoma iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tačiau vadinti šią idėją sovietine nebūtų tikslu, nes tokias nuostatas vienokiu ar kitokiu būdu šiandien taiko, pavyzdžiui, suomiai, estai ir kitos šalys“, – teigė V. Gogelienė.
Pasak jos, teisės aktų sukūrimas, kurie įpareigotų statant ar rekonstruojant viešosios paskirties pastatus iš valstybės biudžeto lėšų dalį skirti meno kūriniams sukurti ir įsigyti buvo numatytas 2006–2008 m. buvusios Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonėse.
„Į meno kūrinius žiūrėjome labai plačiai – juk tai gali būti ir dizainerių šviestuvai, koks nors originalus baldų, interjero sprendimas, instaliacija, landšafto architekto originalus aplinkos sutvarkymo projektas. Tai nebūtinai tik tapyba ar skulptūra“, – pridūrė Kultūros ministerijos atstovė. Architektūros įstatymo koncepcija buvo priimta 2009 m. birželį, tačiau Kultūros ministerijos pasiūlytos nuostatos nebuvo įtrauktos.
„Pagrindinė problema, be abejo, buvo pasikeitusi situacija – išaugę pastatų statybos ir rekonstravimo biudžetai, ekonominė krizė ir nekilnojamojo turto burbulo sprogimas, kuris itin neigiamai paveikė architektūros bei statybų sektorius“, – priminė V. Gogelienė.
Ji taip pat apgailestavo, kad kelią menui į svarbius statinius užkerta viešieji pirkimai. „Šiuo metu viešieji pirkimai leidžia pirkti statybos ir projektavimo darbus per vieną pirkimą, užuot rengus du pirkimus: architektūrinės idėjos ir statybos darbų. Todėl anaiptol ne visada įsigyjamas geriausias projektas architektūrine prasme“, – konstatavo Kultūros ministerijos atstovė.
Dideli užsakymai – reti
Nesvarbu, ar bus kur pasireikšti, Vilniaus dailės akademijoje ruošiami monumentaliosios dailės atstovai – freskų, mozaikų, vitražų kūrėjai. Vienas šios aukštosios mokyklos absolventų – dailininkas Augustinas Liatukas. Jis jau 16 metų kuria monumentaliosios dailės darbus visuomeninėse ir privačiose erdvėse.
„Paskutinį didesnį objektą kūriau beveik prieš metus – vieną Vilniaus restoraną puošiau mozaikomis“, – prisiminė A. Liatukas. Šiam stambesniam darbui jį pasikvietė interjerą kuriantys architektai. Kitokios galimybės gauti užsakymą visuomeniniame interjere, pasak dailininko, nėra.
„Privačiuose interjeruose irgi dažniausiai būna, kad monumentalius dailės kūrinius inicijuoja interjero autoriai, nors retsykiais ir užsakovas pirmas išreiškia tokį pageidavimą“, – pasakojo dailininkas.
A. Liatukas pripažįsta ir monumentalių dailės kūrinių trūkumus: ištapius sieną, paveikslas čia bus matomas metų metus. „Tai ne fotelis – jo neišmesi, jei staiga jis ims nepatikti“, – šyptelėjo pašnekovas. Galbūt todėl daugelis renkasi namuose kabinti paveikslą. Jei jis netinka arba nepatinka, galima tiesiog nukabinti, o freskos ar mozaikos taip lengvai neišdildysi.
Dirba ne vien dėl pinigų
Kuriant meną interjere, kūrybinė laisvė šiek tiek ribojama, ir ne vien užsakovų norų.
„Tenka derintis prie ko nors esančio arba būsiančio. Pavyzdžiui, interjere jau pasirinktas spalvinis sprendimas. Disonanso negali padaryti. Reikia atsižvelgti į tai, kaip yra ar bus išdėstyti baldai. Turi būti numatytos zonos ir žiūrėjimo kryptis, kad kūrinys būtų matomas, jam užtektų erdvės. Reikia pritaikyti ir stilistiką. Yra daug niuansų, į kuriuos turi atsižvelgti, dermę stengiesi išsaugoti“, – apibendrino dailininkas.
Vis dėlto, nepaisant išorinių apribojimų, A.Liatukas stengiasi „išspausti bet šiek tiek meno“. „Į šį darbą žiūriu ne tik kaip į progą kuo greičiau ar kuo paprasčiau uždirbti pinigus. Tai nedažna proga padaryti gerai, kad galėtum parodyti vykusius variantus, o ne niekalus. Įdėti smegenų, meilės ir rūpesčio nėra taip sunku“, – pridūrė jis.
Vilties, kad kada nors turės galimybę savo kūrinį įkurdinti kokioje nors biudžetinėje įstaigoje, jis nepuoselėja. „Juk visa, kaip ir visur, taupoma, o privalomai nėra numatyta. Sakyčiau, kad ir dalies architektų požiūris ribotas – jie stengiasi viską spręsti vien architektūrinėmis priemonėmis, nors ne visada tai pavyksta. Apskritai biudžetinių pastatų dabar kyla nedaug“, – pastebi dailininkas, galintis pasireikšti nebent privačių savininkų erdvėse.
„Jei neturiu galimybės kurti ant sienų, kuriu smulkesnius darbelius, mažas mozaikytes – taip išreiškiu savo idėjas“, – nenusimena A. Liatukas.
Dailininkas sako, kad dar nereikėtų laidoti meno architektūroje. „Dailė pirmykštėje visuomenėje atsirado tada, kai atsirado per daug maisto. Tada kažkoks žmogus galėjo nemedžioti, o paišyti ant sienų medžioklės scenas“, – palygino pašnekovas. Jis mano, kad kai statybų pagausės, dailės kūriniams atsiras daugiau erdvių.
Vereta Rupeikaitė
