Lietuvos gyventojai, nors ir suvokia, kad išėjus į pensiją pajamos sumažės, tačiau neįsivaizduoja kiek. Be to, nesiima ko nors keisti, kad senatvėje turėtų sotesnį kąsnį.
Bijo sužinoti Pirmą kartą apskaičiuotas Baltijos šalių gyventojų pasirengimo pensijai rodiklis parodė, kad lenkiame latvius, bet atsiliekame nuo estų. Lietuvoje pasirengimo pensijai rodiklis yra 3,3 iš 10, Latvijoje – 2,9, Estijoje – 3,6. Šį rodiklį lemia keturi pagrindiniai elementai – kiek gyventojai žino apie pensijas, kiek pasitiki pensijų sistema, kaip elgiasi rengdamiesi pensiniam amžiui ir ko tikisi senatvėje.
SEB banko, kurio iniciatyva apskaičiuotas šis rodiklis, šeimos finansų ekspertė dr. Julita Varanauskienė sako, kad du iš trijų respondentų niekada nesidomėjo, kaip kaupiami pensijų pinigai ir kokio dydžio bus jų pensija. Lietuviai žino, kad pensininkams pajamos sumažėja, tačiau nesuvokia, kiek smarkiai.
„Sodroje“ ir antros pakopos pensijų fonduose gyventojai tikisi sukaupti 69 procentų dabartinės algos pensiją, tačiau tokie norai gana nerealūs.
Pasak J. Varanauskienės, teoriškai suskaičiuota, kad, atskaičiavus pajamas, gavę 541 eurą asmenys vidutiniškai gautų 254 eurus pensijos, tai yra apie 47 procentus buvusio atlyginimo. Vis dėlto lietuviai realiau vertina situaciją – estai ir latviai pageidauja gauti net 93 ir 97 procentų buvusios algos.
Kaip minėta, tyrimas atskleidė, kad lietuviai nesidomi būsima pensija. Vieni nebando skaičiuoti, nes bijo išvysti, kokio dydžio bus pensija, o kiti dėl to tiesiog nesuka sau galvos.
„Paradoksali situacija. Supranta, kad pajamos bus mažesnės, nei įpratę gauti, bet elgiasi įdomiai – nepasitikrina, kiek bus mažesnės“, – stebisi šeimos finansų ekspertė.
J. Varanauskienės manymu, pensija galbūt nesidomima ir dėl to, kad neturima pavyzdžių, kiek kas nors sukaupė pensijai. Pensininkai viską gaudavo ir gauna iš valstybės. Kam trūksta lėšų, stengiasi ilgiau dirbti.
Pasak specialistės, retas žmogus turi galimybę prisidurti iš sukauptų lėšų. Jei kas yra atsidėjęs laidotuvėms, šių pinigų neliečia, o išleidę stengiasi vėl sutaupyti. Galbūt yra keletas išimčių, kai žmonės pardavė kokį nors nekilnojamąjį turtą ir gyvena iš tų pajamų, tačiau apie tai garsiai nekalba.
Vis dėlto, J. Varanauskienės manymu, tai – ne jų pačių nuopelnas, jie neinvestavo į turtą tikėdamiesi, kad turės pajamų senatvėje. Tokiems žmonėms tiesiog pasisekė – paveldėjo, susigrąžino prieškariu tėvų turėtą žemę ir pan. Specialistai neretai sulaukia prašymo patarti, kaip ir kokį turtą kaupti – juk nuvertės. Pasak J. Varanauskienės, užuot ką nors darę, žmonės nesiima nieko: motyvuoja, kad vis tiek nuvertės. Tikisi paramos Be pensijos, dažnas lietuvis viliasi turėti papildomų pajamų. „Kaip papildomus pajamų šaltinius gyventojai dažniausiai nurodo darbo užmokestį dirbant sulaukus pensinio amžiaus ir savo šeimos bei artimųjų paramą“, – teigia J. Varanauskienė.
Pasiteiravus, kiek ilgai planuojama dirbti būnant pensijoje, sulaukiama gana netikėto atsakymo – vienas iš trijų pareiškė, kad dirbs iki 65 metų, tai yra iki pensinio amžiaus. Be to, nėra aišku, kaip jie tą užtikrins, nes lemti šio faktoriaus negalime.
Dažnai minėtas pajamų šaltinis – gal pagelbės šeima, vaikai. Kas ketvirtas respondentas paaiškino ir pats remiantis savo tėvus ar senyvus giminaičius, per mėnesį tam skiria vidutiniškai 150 eurų. Kaip paaiškėjo, jie, turėdami realų pavyzdį, taupo ir savo pensijai. Dažniau nei kiti taupo turintieji aukštąjį išsilavinimą. Dalis žmonių mano, kad pensijai sukaups jo darbdavys.
Pasak J. Varanauskienės, bandyta išsiaiškinti, ar daugiau taupo tie, kurie nurodė manantys, kad senatvėje gaus tik 60 procentų buvusių pajamų, tačiau norėtų bent 80 procentų. Paaiškėjo, kad jie netaupo daugiau nei kiti. Bendro recepto nėra Beveik du trečdaliai lietuvių prisipažino savarankiškai pensijai nekaupiantys, o penktadalis – net neplanuojantys to daryti. Pagrindinė priežastis, gyventojų teigimu, – trūksta lėšų.
J. Varanauskienės tvirtinimu, dalis nekaupia, nes neturi tam pajamų. Jei žmogaus pajamos iki 300 eurų, jis turi vaikų, kalbėti apie taupymą pensijai, ekspertės manymu, būtų ciniška.
„Jiems svarbiau, ką paduos vaikui, nei kas bus po trisdešimt metų“, – sako finansų ekspertė. Tie, kurių pajamos didesnės nei 1 000 eurų, taip pat tvirtina, kad trūksta pinigų būsimai pensijai. Įdomu tai, kad tiek gaunantieji iki 300 eurų, tiek daugiau nei 1 000 eurų mano, jog jiems per mėnesį trūksta 450 eurų, kad galėtų taupyti pensijai.
Kiek reikėtų atidėti pensijai, vieno recepto nėra. Paprastai manoma, kad kuo žmogus vyresnis, tuo reikėtų atidėti daugiau, tačiau kas mėnesį sutaupyti net ir 10 eurų yra gerai. Pasak J. Varanauskienės, manoma, kad tie, kuriems dar nėra 30 metų, turėtų atsidėti apie 5–10 procentų pajamų, jei 40 metų ir daugiau – 15–20 procentų. Tačiau tai tik gairė – ne instrukcija.
Kaip taupyti, taip pat vieno patarimo nėra. Kiekvienas atvejis skirtingas ir reikėtų konsultuotis bent su keliais specialistais. Sunkūs sprendimai Norą gyventi tik šia diena įžvelgia ir psichologai. „Turbūt visiems žmonėms būdinga savybė su ateitimi susijusius sprendimus atidėlioti. Ypač tada, jei dėl neapibrėžtos naudos senatvėje jau šiandien tenka atsisakyti dalies pajamų. Tokie sprendimai itin sunkūs gyvenantiesiems šia akimirka. Žmogui atrodo, kad ateitis dar labai toli, o sprendimai dėl pensijos – tokie neaiškūs ir rimti“, – sako Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentas dr. Antanas Kairys.
Kaupti pensijai – tai sprendimas apie labai tolimą ateitį, ir tokį nelengva priimti. Tuo labiau kad mūsų istorijoje būta daug nestabilumo – pinigų nuvertėjimas ir kitos bėdos, apsunkinančios apsisprendimą.
Pasak psichologo, kaupimą pensijai palengvintų, jei žmonėms reikėtų priimti kuo mažiau sprendimų, pats pasirinkimas būtų paprastas ir aiškus, o sistema dažnai nekeičiama.
Negalima sakyti, kad dabartimi labiau gyvena jauni asmenys. Psichologo manymu, visos kartos daugiau ar mažiau gyvena šia diena – tiesiog yra žmonių, orientuotų į dabartį, yra, kurie gyvena ateities tikslais. Reikia ir kaupti, ir rūpintis Pensijų fondų dalyvių asociacijos valdybos pirmininkas Jonas Dirginčius mano, kad blogai negalvoti apie būsimą pensiją. Jo teigimu, tai lemia kompleksas priežasčių. Viena jų – pati sistema gana paini ir sudėtinga pasirinkti, į ką investuoti. Žmogus turi pasirinkti ne tik tinkamą bendrovę, bet ir rizikos kryptį.
Pasak valdybos pirmininko, didžioji dalis apie tai neturi jokio supratimo. Prieš keletą metų Lietuvos bankas atliko analizę ir paaiškėjo, kad 80 procentų pensijų fondų keitimų buvo neracionalūs.
Jo tvirtinimu, pensijų kaupimas yra sudėtingas. Net ir finansiškai išprususieji neturi tiek laiko, kad galėtų viską stebėti. Be to, nuo 2006 iki 2014 metų buvo net šeši keitimai, tad galvoti apie ilgalaikį investavimą, kai žaidimo taisyklės keičiasi kas kelerius metus, – sudėtinga. Yra ir daugiau priežasčių.
Be pensijų fondų, sotesnei senatvei galima sukaupti ir kitais finansiniais instrumentais, kurių yra daug ir lėšas patariama paskirstyti. Pasak J. Dirginčiaus, visur reikia dėmesio. Jo teigimu, žmonės dažnai klausia: o kur garantijos?
„Šiais neramiais laikais negalima garantuoti niekuo, bet ar tai priežastis nesukti galvos, kas bus kitąmet, kas – po dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų? Mano galva, tai būtų neteisingas požiūris“, – sako jis. Sumoka daug, o rezultatas? Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas mano, kad žmonės vis dėlto galvoja apie būsimą pensiją ir jiems tai rūpi. Tokie rezultatai, jo manymu, rodo pagrįstą nusivylimą valstybine socialinio draudimo sistema.
Pasak Ž. Šilėno, gyventojai supranta sumokantys labai daug mokesčių ir nutuokia, kad patys senatvėje tiek negaus. Jo teigimu, vertėtų sudaryti palankesnes sąlygas tiek antros, tiek trečios pakopos pensijų fonduose, kad žmogus nebūtų priklausomas nuo valdžios. Reikėtų, kad jis turėtų bent kelis pajamų šaltinius.
Dabartiniai pensininkai alternatyvų neturi, nes keitėsi istorija, santvarkos. Tačiau, ekonomisto manymu, neatleistina, kad 25 metus valdžia projektuoja tokią pat ateitį ir būsimiems pensininkams.
Daiva SAVICKIENĖ
