Savanorių dienos yra vienodos, bet tuo pačiu kiekviena labai kitokia. Kiekvieną dieną susiduria vis su kitokiais iššūkiais. Net ir pati ramiausia diena savanorių lūpomis būna išskirtinė. Gintarė pasakoja, kad dirbant su niekam nereikalingais gyvūnais sudėtingiausia yra dirbti su žmonėmis.
„Sunku suprasti žmonių abejingumą. Ką reiškia jų nebegaliu, nebenoriu, kai pririša gyvūną prie prieglaudos tvoros naktį, arba 30 kg sveriantį šunį permeta per prieglaudos tvorą. Mes atvykę bijojome įeiti į prieglaudą, nes nepažįstame šuns, jis loja ir atrodo tikrai agresyvus”, – pasakoja SOS gyvūnų darbuotoja Gintarė Žalinkevičiūtė.
Kai šuo buvo permestas per tvorą SOS gyvūnų prieglaudos savanorių darbas sustojo. Jiems reikėjo ilgai laukti prie tvoros, nors viduje šunys buvo alkani, laukiantys savo vaistų, pasiilgę savanorių kasdieninio rūpesčio.
„Mes ilgai laukėme. Tikrai labai ilgai galvojome, ką daryti. Tuomet mano kolegė sukaupė visą drąsą, užsidėjo storus žieminius drabužius, pasiėmė maisto ir ėjo į vidų. Šuo, visa laime, nekando, tik buvo be proto išsigandęs. Dabar jo vardas Mufinas ir jis gyvena pas mus“, – atsimena SOS gyvūnų darbuotoja Gintarė.
Savanoriai pasakoja, kad dažnai net auginantys gyvūnus nėra verti savo augintinio. Nuo 2022 metų yra privalomas augintinių čipavimas, tačiau labai daug visuomenės narių vis dar jo nesilaiko. Dažnai į prieglaudą kreipiasi žmonės, kad rado gyvūną kur nors klaidžiojantį Vilniaus mieste. Prieglaudos darbuotojai atvykę bando patikrinti čipą, bet jo nėra. Kartais per socialinius tinklus randa gyvūno šeimininkus. Savanorių pasakojimu, net tokios situacijos ne visada baigiasi laimingai.
„Yra buvę keletą atvejų, kai susiekia ir sako – čia mano šuo, atiduokit. O mes nuvykę matome, kad šuo senai nemaudytas, nagai nekarpyti, šuniukui net einant skauda. Klausiame, kodėl šuo neturi čipo, atsako – o kam reikia? Prašome įrodančių dokumentų, kad augintis žmogaus, pavyzdžiui, skiepų paso, o mums sako, kad šuns nereikia skiepyti“, – pasakoja Gintarė.
SOS gyvūnuose atvykę gyvūnai visuomet iškart čipuojami ir skiepijami prieglaudos vardu. Savanoriai pasakojai, kad tai numatyta net įstatymo ir tai šeimininkams turėtų būti savaime suprantamas dalykas.
Darbuotojai sulaukia ir smurto iš žmonių, kurie kreipiasi į prieglaudą. Visa tai dažnai prasideda nuo psichologinio smurto vėliau tęsiasi grasinimais susidoroti su darbuotojais asmeniškai ar net pačia prieglauda, kaip įstaiga. Gintarė pasakoja, kad tai dažnai nutinka dėl to, nes prieglauda atsisako dovanoti gyvūną. Savanoriai prisiminė vieną situaciją, kuomet prieglauda atsisakė dovanoti gyvūną asmenims, kurie neatrodė patikimi. Jie dažnai skambino, grasino susidoroti su darbuotojais, atvažiuoti į prieglaudą ir ją apgadinti. Siekiant maksimaliai apsisaugoti, darbuotojai ir savanoriai pradėjo pokalbius įrašinėti.
„Sunku suprasti, kad žmogus tikisi auginti gyvūną, kai mums dėl teisės į jį grasina ir vadina baisiausiais žodžiais. Bet kartu, labai gerai žiūrint iš gyvūno prizmės – mes matome visą tikrą žmogų. Pokalbius įrašinėjame, taip apsaugome save ir išlaikome savo atmintį, kad tokiais žmonėmis pasitikėti negalime“, – dalinasi savanoriai.
Savanorių diena prasideda labai įprastai, kaip ir kiekvieno žmogaus, auginančio gyvūną. Tik čia – jų šimtai. Savanoriai rytą pradeda nuo pusryčių gyvūnams, vaistų sergantiems, tvarkymosi, vedžiojimo. Savanoriai mini, kad nors tai skamba kaip rutina – rutinos čia yra mažai. SOS gyvūnų prieglaudoje yra daug senų, lėtinėmis ligomis sergančių šunų, kuriuos jie akylai stebi, atsimena kiekvieną galimą simptomą, kuris gali signalizuoti rimtesnes problemas.
„Nors šunų auginame labai daug, visus juos pažįstame labiau negu gali atrodyti. Atsimename kiekvieną jų galimą veiksmą, elgseną, pomėgius. Juk jie visi skirtingi ir tuo pačiu labai panašūs. Tik žinojimas mums leidžia jais gerai pasirūpinti“, – pastebi SOS gyvūnų savanorė Gintarė.
Savanoriai dažnai įtaria, kad asmenys atvežę gyvūnus meluoja, kad tai rastas gyvūnas. Tai pastebima pagal manieras, kūno kalbą. SOS gyvūnų prieglauda pastebi, kad tai per tiek metų jau plika akimi pastebima. Jų nuomone, žmonės taip bando atsikratyti moralinės kaltės.
„Tarkime, nesenai buvo toks atvejis. Atvežė daug mažų šuniukų. Sako, kad jie atklydo. Tačiau tie šuniukai dar labai maži ir jie negalėtų atsitraukti nuo mamos. Kur mama – neaišku. Logiškai susidėliojus mintis, tampa aišku, kad greičiausiai žmonės meluoja. O kodėl meluoja, tampa neaišku, ar bijo pasmerkimo, ar nenori išlaikyti finansiškai, žino tik jie patys“, – sako Gintarė.
Teksto autorė: praktiką atliekanti Emilija Saudargaitė.
Mk 12,31 Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu“. Ir kai mes išmoksime mylėti viens kitą, tada ir gyvūnais nebus mėtomi.
