Vienuose namuose netoli Vilniaus šiomis dienomis apsigyveno mažas kiškutis. Jį, atklydusį iš miško per apsnigtą pievą į gyvenvietę, priglaudė Tomo S. šeima.
Kiškučiai atėjo į kiemą
Tomas S. portalo balsas.lt žurnalistams pasakojo, kad prieš kelias dienas savo kieme pamatė tupinčius du mažus, į delną telpančius kiškučius. Atėję į gyvenvietę tolokai nuo miško, jie glaudėsi prie tvoros.
„Aš pats auginu triušius, tai ir paėmiau tą kiškutį. Jam maždaug 20 dienų. Laikau jį atskirame narvelyje, nes triušiai gali jį nuskriausti. Zuikis ir triušis labai skiriasi, reikės jį atskirai laikyti“, – pasakojo Tomas S. Pasak vyro, jis žino, kad maždaug 18-20 dienų jaunikliai jau atsiskiria nuo mamos kiškės, bet nusprendęs, kad išėję iš miško ir atsidūrę už gero puskilometrio nuo jo gali tapti lengvu kačių ar šunų grobiu, nutarė juos priglausti. Vieną, tupintį ant sniego, Tomas S. pagavo, o kitas nubėgo atgal į mišką.
„Vakar jau pradėjo gerti pieną. Auginsiu dabar. O vėliau tikriausiai paleisime. Zuikiai labai protingi. Ir gražūs“, – pasakojo jaunas vyras, kurio namuose apsigyveno kiškių jauniklis.
Kitas balsas.lt skaitytojas pasakojo, kad jo kaimynų sodyboje ėmė lankytis šernai. „Kaimynai rudenį patingėjo sode surinkti krituolius obuolius, tai šernai ateina jų rinkti vidurnaktį. Girdisi, kaip jie ten triauškina. Suarė visas pievas“, – pasakojo Kęstas K. O dar viena portalo skaitytoja pasakojo prieš kelias dienas sodyboje Dzūkijoje sulaukusi ypatingos viešnios – į gyvenvietę užklydo stirna.
S. Paltanavičius: negalvokime, kad mes gudresni už mamą kiškienę
Kaip elgtis su nauju įnamiu? Ir ką daryti tokiais atvejais, kad geri mūsų norai jam padėti laukiniams gyvūnams, jiems nepakenktų? Apie tai portalo balsas.lt žurnalistai kalbėjosi su žinomu aplinkosaugininku ir gamtininku Selemonu Paltanavičiumi.
„Aš suprantu, kad žmogus norėjo kiškučiui padėti, bet negerai, kad jį paėmė. Sveiko laukinio gyvūno iš gamtos imti negalima. Galvodamas, kad gyvūnui padedame, mes klystame. Ar jis sugebės gamtoje išgyventi, kai į ją grįš? Praktiškai visų žmonių augintų gyvūnų gyvenimas baigiasi labai greitai, vos juos išleidus į laisvę“, – aiškina jis ir priduria: „Po gero mėnesio bus briedžiukai, paskui stirniukai. Neimkite, nelieskite jų. Negalvokite, kad išmanote geriau už mamą briedę, už mamą stirną“.
Paklaustas, negi reikėjo palikti bejėgį gyvūnėlį prie tvoros, kur jo tyko pavojai, žinomas gamtininkas aiškino, kad tokio amžiaus kiškučiai dar minta kiškienės pienu. „Jie laisvai keliauja, o mama pagal pėdsakus juos susiranda ir vieną kartą per parą pamaitina. O dabar mama šito kiškiuko jau neras“.
Tomui S. jis pataria naująjį įnamį laikyti atskirai nuo naminių triušių. „Laukinis kiškutis negali gyventi kartu su naminiais triušiais, nes jų žarnyno mikroflora yra visai kitokia. Todėl jeigu žmonės jį laikys kartu su naminiais triušiais, jam kils didelis pavojus užsikrėsti tam tikromis ligomis“, – aiškina S. Paltanavičius.
Pasak gamtininko, sunku pasakyti, ar kiškutis grauš kietą maistą. Sakydamas, kad nemačius, kokio gyvūnėlis dydžio, patarti nelengva, gamtininkas vis dėlto pateikė keletą rekomendacijų.
„Jis tikrai negrauš jokio dirbtinio pašaro. Jis nežino tokio maisto, kaip grūdai. Siūlyčiau pabandyti maitinti jį rupia, vadinamąja burokine tarka sutarkuota morka. Galima bandyti pasiūlyti kopūsto lapą, nors kopūstai kiškiai minta tik pasakose. Geriausia būtų duoti jam žalių želmenų. Gamtoje jų dabar taip pat nėra, bet jis būtų gavęs mamos kiškės pieno“, – aiškina S. Paltanavičius.
Pasak gamtininko, gyvendamas gamtoje kiškutis pieno nelaka – būdamas tokio amžiaus jis čiulpia mamos pieną. „Todėl siūlyčiau įsigyti pipetę ar mažą vaikišką čiulptuką ir maitinti iš buteliuko drungnu vasarošilčiu pienuku. Ir stebėti, kad kiškutis pieną prarytų. Iš lėkštutės jis tikrai negers – kiškis negeria iš lėkštutės“, – sakė jis.
Gamtininkas pridūrė, kad net ir drungno vandens galima duoti, nes didžiausias pavojus gyvūnui kyla dėl to, kad sugauti jie patiria stresą ir praranda labai daug vandens, o dehidratacija gali labai pakenkti. O vėliau, kai kiškutis kiek paaugs, pabandyti pasiūlyti jam per pusę perpjautą nerūgštų obuolį – galbūt jam patiks jo kvapas, ir jis grauš.
O ką daryti su tuo kiškučiu vėliau? Į šį klausimą žinomas gamtininkas atsako, kad jam gyventi mūsų namuose neskirta.
„Jis neturėtų gyventi žmonių namuose. Jeigu jis išgyvens, gegužės pabaigoje reikėtų išvežti kiškutį kuo toliau į mišką ir išleisti“, – pataria gamtininkas.
Laukiniai gyvūnai tebetraukia į šėryklas ir lesyklas
Žinomas gamtininkas sako, kad jo nestebina nei šernai, nei stirnos, nei kiti laukiniai gyvūnai, atkeliaujantys arčiau žmonių.
„Jie graužia ne tik obuolius soduose. Laukinius obuolius taip pat graužia ir stirnos, ir šernai. Net voverę neseniai mažiau nusileidusią ant žemės ir graužiančią obuolį. Toks maistas jiems tinka. Stirnos soduose kramto ir šakų galiukus“, – sakė S. Paltanavičius. Jis pataria sodininkams, genintiems obelis, sodo pakraštyje ar už tvoros, sukrauti šakas į krūvą – lyg kokią laikiną šėryklėlę įrengti. „Ir po poros naktų jau pamatysite, kad kiškiai bus tas šakeles nubaltinę“, – sakė gamtininkas.
S. Paltanavičius rekomenduoja tose vietose, kur iki šiol buvo įrengtos šėryklos ir lesyklos laukiniams gyvūnams ir paukščiams, dar kurį laiką palikti pašaro ir lesalo.
„Jeigu žiemą buvote tokias vietas įrengę, paukščiai i dabar atskris į lesyklą, žvėrys ateis į šėryklą. Net ei kurį laiką jie neateidavo, dabar gali vėl ateiti ieškodami maisto. Bet naujų maitinimosi vietų dabar nėra prasmės įrengti, nes jie paprasčiausiai jų nespės surasti“, – pataria gamtininkas. Anot jo, sunkiausia žvėrims i paukščiams Rytų Lietuvoje – Zarasų, Rokiškio, Ignalinos, Utenos, Švenčionių rajonuose, nes ten daugiausia sniego.
S. Paltanavičius priminė, kad stirnoms padėtume ir geriau prižiūrėdami šunis. „Stirnoms, kurios ateina prie sodybų, per gilų sniegą sunku bristi savo plonomis kojelėmis, jos giliai grimzta į sniegą. O šunys gali bėgti sniego paviršiumi , todėl stirnoms, jei jas užpultų šunys, pasprukti būtų sunkoka“, – sakė jis.
Gandrams reikia juodos žemės ir bulvių
Pasak gamtininko, dabar ypač sunkus metas gandrams ir kurapkoms.
„Jeigu yra sugrįžusių gandrų, reikėtų nuvalyti nuo sniego nors vieno aro plotą, kad būtų matyti juoda žemė. Gandrai būtinai ten leisis. Toje vietoje padėkite kelias virtas bulves, perspaudę jas pusiau, kad gandrai matytų, jog tai ne akmenukas. Kas gali – ir žuvelę ar mėsos gabaliuką padėkite. Tačiau gandrams grūdai netinka“, – sakė S. Paltanavičius.
Pasak gamtininko, nuvalytos nuo sniego vietos tiks ir kurapkoms, kurioms reikia žemės. „Jos kapstysis paviršiuje ar pievoje. Kurapkoms galite paberti ir grūdų ar kruopų. O lesyklos, ypač tiems paukščiams, kurie prie jų prisirišę, dar reikalingos“, – sako gamtininkas S. Paltanavičius.
