Nors mūsų šalyje socialinis darbas medicinoje dar tik skinasi kelią, tačiau realų tokių specialistų poreikį įrodo šioje srityje dirbančių žmonių nuopelnai. Šiemet geriausių Lietuvos socialinių darbuotojų rinkimuose buvo nominuotos dvi Kauno klinikose dirbančios specialistės, o viena iš jų – Vaikų ligų skyriuje dirbanti Andželika Balčiūnienė pripažinta geriausia nominacijoje „Už darbą su vaikais“. Moteriai buvo įteiktas aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas „Gerumo žvaigždė“. Pati Andželika Balčiūnienė, kuri teikia pagalbą lėtinėmis ar sunkiomis ligomis susirgusiems vaikams ir jų šeimoms, sutiko papasakoti apie šio darbo kasdienybę. Taip pat apie Lietuvoje dar nelabai populiarų socialinio darbuotojo kelią, pasidalins žiniomis LSMU docentė, Socialinio darbo medicinoje programos rengėja ir koordinatorė Rūta Butkevičienė.
Gali tai, ko nespėja gydytojai
Pasak LSMU docentės Rūtos Butkevičienės, ši specialybė atsirado, kai vienas gydytojas Bostone (JAV) iškėlė hipotezę, kad žmonių gijimo eiga ir sveikatos būklė tiesiogiai susijusi su jų socialine aplinka. Jis liepė savo studentams lankyti pacientus namuose ir vertinti jų gyvenimo sąlygas. Pastebėta, kad veiksmingas gydymas ir ilgalaikė žmogaus sveikata užtikrinama tik derinant gydymą prie jo gyvenimo būdo. Šiandien už tokį visapusišką paciento pažinimą atsakomybė tenka socialiniam darbuotojui.
„Socialinio darbuotojo medicinoje užduotis yra pamatyti, išgirsti bei atpažinti, kokios yra paciento gyvenimo sąlygos. Jam turi būti svarbu, ką žino ir apie ligą supranta ligonis, kokią pagalbą turi iš artimųjų, kaip jaučiasi žinodamas diagnozę, ar yra motyvuotas gydytis. Norėdamas objektyviai įvertinti situaciją socialinis darbuotojas privalo užmegzti emocinį kontaktą su ligoniu. Dažnai kyla klausimas ar to padaryti negali pats gydytojas bei kodėl pacientas apie save negali papasakoti pats. Deja, praktika rodo, kad ligos eigai svarbių smulkmenų pacientai patys dažnai nepastebi, todėl ir neįvardina, o gydytojai fiziškai neturi tiek laiko, kad galėtų žmogų perprasti konsultacijos metu. Taigi vienas esminių socialinio darbuotojo vaidmenų medicinoje yra bendradarbiavimas ir tarpininkavimas tarp gydytojo ir paciento.
Žinoma, tokia pagalba labiausiai orientuota į sunkiomis, lėtinėmis ligomis sergančius pacientus. Reali tokios praktikos nauda matoma Švedijoje, kur gydytojui pacientą supažindinant su sunkios ligos diagnoze visuomet dalyvauja socialinis darbuotojas arba psichologas. Gydytojas diagnozuoja ligą, atsako į klausimus, papasakoja apie gydymo eigą, o toliau darbas perduodamas į socialinio darbuotojo ir psichologų rankas. Jie išsiaiškina ar pacientas viską suprato, ar nereikia papildomų paaiškinimų. Kol kas tokia praktika Lietuvoje nėra taikoma, tačiau poreikis pastebimas – neseniai atlikto mokslinio tyrimo rezultatai parodo, kad pacientai tikrai ne visada supranta ir realistiškai vertina savo diagnozę. Realus pavyzdys yra po kovos su vėžiu vaiko netekusios mamos pastebėjimas, kad diagnozavus osteosarkomą ji dar ilgai nesuprato realios situacijos, nes nežinojo, kad tai yra kaulų vėžys“, – pasakoja Rūta Butkevičienė.
Dokumentus sutvarko neišeinant iš ligoninės
Viena geriausių socialinių darbuotojų Lietuvoje pripažinta Andželika Balčiūnienė pastebi, kad jos darbą vertina ne tik pacientai ir jų šeimos, bet ir kolegos. Visgi taip buvo ne visuomet – Kauno klinikose moteris dirba jau apie 20 metų, o tokio darbuotojo poreikį ir trūkumą pastebėjo pati, todėl nusprendė pabaigti šios specialybės studijas. Visų studijų metu moteris savanoriavo ir įgijusi diplomą, po ketverių metų, nuveiktais darbais įrodė, kad be tokio specialisto išsiversti nebeįmanoma.
„Studijuoti ėjau labai tikslingai, jau prieš tai dirbau Kauno klinikose, pastebėjau, kad labai trūksta socialinės pagalbos sunkiomis ligomis sergantiems vaikams, jų tėveliams, tad nusprendžiau šį poreikį užpildyti pati. Žinoma, sunkiai susirgus pirmiausia labai svarbus geras gydytojas bei psichologo pagalba, tačiau pastebėjau, kad įvykus nelaimei net ir vaiko tėveliams labai sunku suprasti, kas dedasi ir kaip su visu tuo susitvarkyti. Tokiose situacijose žmones užklumpa ne tik finansinės ir emocinės problemos, bet ir socialinės – sergančių vaikų tėvai atsiriboja nuo darbo, draugų, o prie viso to jiems dar reikia sutvarkyti įvairius dokumentus. Šioje situacijoje ir turi pagelbėti socialinis darbuotojas – pasidalinti žiniomis, nukreipti ir sudėlioti viską taip, kad jiems būtų kuo mažiau pašalinių rūpesčių.
Mano darbas taip pat tarpininkauti tarp gydytojo ir paciento. Vienas tokių pavyzdžių yra neįgalumo dokumentai, kai vaikas sunkiai serga ir reikalingas būklės įvertinimas. Aš tarpininkauju tarp paciento, jo artimųjų ir gydytojo bei padedu jiems niekur neišeinant iš ligoninės ši reikalą sutvarkyti. Gydytojai tikrai turi labai daug darbo ir yra nuolatos užimti, tad normalu, kad konsultacija su vienu pacientu gali trukti tik ribotą laiko tarpą. Tačiau iškilus papildomiems rūpesčiams ar klausimams, aš galiu pasirūpinti, kad visos šios problemos būtų kuo greičiau išspręstos“, – teigia Andželika Balčiūnienė.
Kasdienis darbas reikalauja tvirtybės
Daugelis pabrėžia, kad norėdamas tapti geru socialiniu darbuotoju, privalai būti jautrus žmonių išgyvenimams ir problemoms, tačiau žvelgiant į socialinio darbuotojo medicinoje kasdienybę išaiškėja, kad dar svarbiau yra būti tvirtam. Pašnekovės teigimu, niekas pagal emocinę įtampą neprilygsta situacijai, kai onkologinėmis ligomis serga vaikai, tačiau, kad ir kaip būtų liūdna ir sunku, socialinis darbuotojas privalo būti žmogus, kuris padeda, o ne pats nesuvaldo emocijų.
„Norint būti geru socialiniu darbuotoju neužtenka būti geram, gailestingam: reikia gerai komunikuoti, išmanyti įvairius socialinio darbo metodus, juos taikyti, daug domėtis reikiama darbe informacija. Reikiamus įgūdžius įgyti pavyks tik nuoširdžiai dirbant. Susiduriant su netekties atvejais labai svarbu būti tvirtam, pasiryžusiam rasti tinkamą pagalbos būdą. Tokiose situacijos mano variklis yra žinojimas, kad esi reikalingas ir gali pasitarnauti žmonėms.
Taip pat privalai labai greitai reaguoti ir matyti, ko žmonėms trūksta, kokie jie yra – ar jiems reikia buvimo šalia ir užuojautos, ar jie kaip tik nori šaltesnio bendravimo. Šiame darbe labai svarbu perprasti žmogų, o ypatingai kritinėse situacijose privalai bendrauti ir dalintis žiniomis jiems priimtinu būdu. Žmonėms susidūrusiems su netektimi privaloma parodyti dėmesį, šilumą, supratimą. Kai žmonės yra palūžę, jiems labai svarbu žinoti, kad yra, kas padės ir supras, kai jiems bus labai baisu. Nors jau turiu patirties, kaip elgtis daugelyje situacijų, bet tuo pačiu privalau nenustoti domėtis ir mokytis, ką padaryti dar geriau.
Kasdienybėje pasitaiko ir nemažai chaotiškumo, nes net jei susiplanuoji dienos darbus bet kada gali atvežti nuskriaustą vaiką ar paauglį. Tokiu atveju privalai reaguoti nedelsiant ir surasti būdą, kaip vaiką atriboti nuo jam kenksmingos aplinkos. Kitas atvejis – su priklausomybėmis susiduriantys paaugliai: pasitaiko situacijų, kai atveža gerokai padauginusių alkoholio trylikamečių, o besikalbant su jais paaiškėja, kad taip vartojamas alkoholis yra jau trejus metus. Identifikavus tokią problemą sprendimą rasti taip pat nelengva – Lietuvoje su priklausomybėmis dirbančių įstaigų mažai, į jas sunku patekti, o specialistų, dirbančių konkrečiai su vaikais, beveik išvis nėra. Tad šiose situacijose reikia įdėti labai daug pastangų, tačiau išeitį visada randame“, – pasakoja Kauno klinikose dirbanti pašnekovė.
Išmoko vertinti kiekvieną akimirką
„Kai susiduri su sudėtingomis ligomis, niekuomet nebeleidi sau liūdėti dėl materialinių dalykų. Tai, kad negali nusipirkti brangios suknelės ar atostogauti Havajuose pasidaro visiškai nereikšminga. Greit patampi realistu ir daug paprastesniu žmogumi, kuris moka džiaugtis smulkmenomis ir yra laimingas be jokios ypatingos priežasties. Negalvoji apie tai, ko neturi, bet galvoji, kiek daug visko aplink yra. O svarbiausia – supranti, kad turi labai daug, jei šeimoje visi sveiki ir pavalgę.
Dirbant tokį darbą taip pat būtina išmokti spragtelėti „įjungimo ir išjungimo mygtukus“. Jei laisvalaikio metu, namuose galvosi apie tai, kas nutinka darbe – nuskriausi ne tik save, bet ir savo šeimą. Vakarais būnu mama ir žmona, o apie išgyvenimus darbe kalbu labai retais atvejais. Gal todėl iš visų jėgų ryte galiu atiduoti save socialiniam darbui ir sergantiems vaikams“, – patirtimi dalinasi Andželika Balčiūnienė.
Dabartinė situacija Lietuvoje
LSMU docentės Rūtos Butkevičienės teigimu, šiuo metu oficialiai tokių specialistų poreikis priklauso nuo priimtų įstatymų – tik tam tikros sveikatos priežiūros įstaigos ar jų padaliniai privalo personalo tarpe turėti socialinį darbuotoją. Neretai tose srityse, kur tai nėra privaloma, niekas ir nepastebi tokio specialisto poreikio. Deja, bet onkologijos, endokrinologijos, neurologijos skyriuose toks darbuotojas nėra privalomas, o realiai juose socialinio darbuotoja pagalba būtina, tad realiai daugelis socialinių darbuotojų Lietuvoje laksto per kelis skyrius, kas gerokai padidina jų darbo krūvį. Dėl to, žinoma, kenčia patys pacientai, kurie gauna gerokai mažiau kokybiško dėmesio.
