Ironiška, tačiau Moterų krizių centras, kuriame laikiną pastogę randa ir smurtą patyrusios moterys, Alytuje prieš dešimtmetį įsikūrė vasario 14–ąją – šv. Valentino dieną. Jaukus keturių kambarių butas Vidzgirio mikrorajone niekuo nesiskiria nuo daugelio šeimų namų. Ir šilta, ir kava kvepia, ir balta orchidėja ant palangės žydi. Vaikai iš čia eina į mokyklą, darželį, tik nepasakoja draugams, kad nakvoti teko ne savo lovoje, nes iš namų vijo girtas mamos draugas ar tėtė.
Pirmoji pagalba – pokalbis
„Mūsų tikslas – išklausyti, padėti sunkią akimirką, paskatinti susimąstyti. Konkrečių išeičių nesiūlome. Tik pati moteris gali nuspręsti – atleis smurtautojui ar ras savyje jėgų kurti naują gyvenimą, kur jos niekas neskriaus“, – sako dešimt metų Alytaus miesto moterų krizių centrui vadovaujanti Angelė Barauskienė. Ji, kaip ir jos kolegė projektų koordinatorė, finansininkė Janina Zagurskienė, į šią veiklą pasinėrusios ir protu, ir širdimi. Net ir labiausiai degantys europiniai projektai, kurių finansavimas leidžia įstaigai išgyventi, atidedami į šalį, jei į duris beldžiasi nuskriausta sutrikusi moteris. Pirmoji pagalba nelaimėlei – atviras pokalbis.
„Esame gydytojos ir psichologės, vadybininkės, valytojos, virėjos ir auklės, juk neretai mums prižiūrėti paliekami nė metų neturintys mažyliai, kol jų mamos sutvarko būtinus reikalus“, – pasakoja Angelė ir Janina. Savanorystė Lietuvoje anuomet dar buvo nepažinta žemė, o ir pačios pašnekovės prieš gerą dešimtmetį vargiai save įsivaizdavo dirbančias tokiame centre, juolab atėjo į šią veiklą iš labai skirtingų profesijų.
1966 m. į Alytų atvykusi A.Barauskienė – mokytoja. Dirbo Švietimo skyriuje, vėliau 6-ojoje (dabar – Putinų), nuo 1980–ųjų – 9–ojoje (dabar – Jotvingių gimnazija) vidurinėse mokyklose. J.Zagurskienė sėkmingai darbavosi mašinų gamykloje, konstruktorių skyriuje, kol liko be darbo, kai net terminas „nedarbas“ dar skambėjo egzotiškai.
Kolegės šiandien smagiai juokiasi prisiminusios savo darbo pradžią. Juk per dešimt metų būta ir džiaugsmų, ir nusivylimų, tik svarstymų, ar verta tęsti veiklą – ne. Sako, per daug žinių, patirties sukaupusios, nemažai užsienio šalių aplankiusios, panašių krizių centrų veiklą stebėjusios. Kaip gali tokia patirtimi nesinaudoti?
Smurtas – „gėdinga šeimos paslaptis"?
Moterų krizių centras Alytuje yra neatsiejamas nuo tarptautinės moterų organizacijos „Zonta".
Įkurti Lietuvoje moterų krizių centrą nepriklausomybės pradžioje pasiūlė Danijos „Zontos“ narės. Dzūkijos sostinėje jis atsirado kaip Alytaus „Zontos" klubo komitetas. Tiesa, abejonių dėl tokio centro perspektyvų anuomet kilo net pačioms įkūrėjoms.
„Galvojome, kad tokia veikla gal net nebus reikalinga, nes nė viena moteris neprisipažins patirianti smurtą, juk „gėda prieš kaimynus". Smurtas ilgus metus buvo po devyniais užraktais saugoma šeimos paslaptis. Žiūrėk, namie net sienos nuo barnių dreba, o gatvėje pora eina susikabinusi už parankių, tarsi viskas jų gyvenime būtų puiku“, – pastebi A.Barauskienė.
Įveikti abejones zontietėms padėjo negailestinga policijos statistika: kasmet Alytuje vidutiniškai užregistruojama 820 pareiškimų dėl moterų patiriamo smurto šeimoje, Alytaus rajone – 1084. Ar galima šioms moterims kaip nors padėti, palengvinti jų dalią? Penkios „Zontos“ Alytaus klubo (A.Barauskienė tuo metu buvo prezidentės Irenos Stanevičienės pavaduotoja) narės nusprendė, kad pabandyti verta. Jos nuvyko į Daniją, ten susipažino su panašių centrų veikla, paskui savo patirtį pritaikė Alytuje.
Budėjo policijoje, Raudonajame Kryžiuje
„Kadangi neturėjome patalpų, savanorės po dvi valandas budėjo policijos nuovadoje. Pasitaikydavo nemažai kuriozų. Pavyzdžiui, jei pareigūnai sulaukdavo iškvietimo ne į šeimyninę dramą, mus išsiųsdavo į gatvę, nes negalėjo palikti vienų – gretimoje patalpoje buvo saugomi ginklai“, – su šypsena prisimena A.Barauskienė.
Vėliau savanorės budėdavo Alytaus Raudonajame Kryžiuje. Jų prašymu savivaldybė skriaudžiamoms moterims paskyrė atskirą kambarį Nakvynės namuose, kuriuose iki tol buvo apgyvendinami tik vyrai. Kai į Nakvynės namus kreipdavosi smurtą patyrusios moterys, budėtojas telefonu iškviesdavo savanorę – pasikeisdamos budėjo visos „Zontos" narės, jos išklausydavo nuskriaustų moterų pasakojimų, ieškojo būdų padėti.
„Būdavo, ir iš vonios šlapia galva ištraukia, ir taksi lėkdavome, nes Nakvynės namai – nelabai patogioje miesto vietoje, žodžiu, nelengvas buvo tas savanoriavimas, neliko visaverčio asmeninio gyvenimo“, – prisimena A.Barauskienė, jau anuomet supratusi, kad šiai veiklai reikia labai didelio atsidavimo, žinių ir patirties.
Laiminga pabaiga – retas reiškinys
Moterų krizių centras Alytuje buvo įregistruotas 2001 metais, jis įsikūrė Raudonajame Kryžiuje. Po pusmečio išsikėlė į Topolių gatvę, kur gavo patalpas pagal panaudos sutartį. Pavyko laimėti projektinių lėšų patalpų remontui, butas buvo jaukiai įrengtas. Atskiras kambarys skirtas nakvynei, čia gausu vaikiškų žaislų, kad mažieji patirtų mažiau streso, atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje.
Į bėdą patekusios moterys centre glaudžiasi parą, dvi, tris, o dažniausiai – kol vyrai išsiblaivo. Tada dauguma grįžta namo. Anot A.Barauskienės, tokį sprendimą lemia ne tik ekonominė, bet ir psichologinė priklausomybė nuo smurtautojo. Buvo prisiglaudusi nėščioji, kurią vyras tiek spardė, kad ji pagimdė negyvą vaiką. Nepaisant patarimų pradėti savarankišką gyvenimą, ji grįžo pas vyrą. Savanores tokios istorijos sukrečia iki širdies gelmių, tačiau jos supranta, kad padėti sau gali tik pati skriaudžiamoji, o krizių centro darbuotojos – ištiesti pagalbos ranką.
Beje, toli gražu ne visos moterys, besikreipiančios pagalbos į centrą, yra iš asocialių šeimų.
Smurtaujama ir tokiose, kurios iš išorės atrodo labai padorios, gyvena pasiturinčiai. Pasitaikė, kai dovanų – kaip atsiprašymą – moterys gavo kailinių, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad joms nebeteks grįžti į Moterų krizių centrą. „Laiminga pabaiga – retas reiškinys mūsų darbe", – apgailestauja A.Barauskienė. Ypač skaudu savanorėms matyti, kaip suaugę sūnūs skriaudžia pensininkes mamas, tokių atvejų – labai nemažai, bet teismą, jų žiniomis, yra pasiekusi vienintelė byla per dešimt metų.
Būtina keisti įstatymus
Alytaus moterų krizių centre dirbančių savanorių manymu, reikia nedelsiant tobulinti įstatymus, kad moterį mušantis vyras būtų baudžiamas iš karto, o vėliau ilgai neprileidžiamas prie šeimos.
„Bus atitinkamas įstatymas, policija smurtautojus visada sutvarkys“, – neabejoja A.Barauskienė.
Kol įstatymas nepriimtas, savanorės siekia, kad moterys būtų stiprios, savarankiškos, įgytų žinių, ieškotų ir rastų darbą, nes tik tada galės atsikratyti tiek ekonominės, tiek psichologinės priklausomybės nuo ranką prieš jas keliančių vyrų.
Patalpose Topolių gatvėje rengiamos psichologinės konsultacijos, organizuojami įvairūs kursai, susitikimai su policijos, darbo biržos, kitų institucijų atstovais. Bedarbės mokomos, kaip rašyti motyvacinius laiškus darbdaviui, CV, kitų subtilybių ieškant darbo. Padedant įvairiems fondams yra įrengta kompiuterių klasė, mokoma kompiuterinio raštingumo, organizuojami buhalterių kursai, mokoma anglų kalbos, vyksta daug psichologinių ir kitų užsiėmimų.
„Kursai labai pasiteisina, norinčiųjų juos lankyti visada daugiau nei vietų, tačiau kiek pasigendame mūsų klienčių atsakomybės. Nerimą kelia ir tai, kad daugėja moterų, kurios nori gyventi iš pašalpų, o mūsų klausia, ką galime joms duoti – maisto, pinigų ir panašiai. Bet mes juk dalijame ne žuvis, o meškeres, suteikiame žinių, kaip pačioms sukurti sau pagrindą po kojomis, gaila, kad to nori ne visos", – sako A.Barauskienė.
Savanores palaiko artimieji
Alytaus moterų krizių centras yra finansuojamas iš projektinės veiklos, Alytaus miesto savivaldybė jam skiria socialinės programos lėšų, tačiau tai tėra lašas jūroje. Juk pinigų reikia ne tik kursams, specialistų konsultacijoms, bet ir komunaliniams mokesčiams sumokėti.
„Visiškai aišku, kad tokio centro Alytuje tikrai reikia. Jis – vienintelis Pietų Lietuvoje. Džiaugiamės, kad išmokome rengti projektus, tačiau darbo tikrai daug, nėra kada sustoti“, – tikina A.Barauskienė ir J.Zagurskienė. Net ir užvėrusios duris po darbo dienos, jos niekada nežino, ar neteks po valandos grįžti ir nakvoti šalia nuskriaustos, su vaikais be pastogės likusios mamos, išklausyti, paguosti. Kartais savanorės čia nakvoja dviese – ne paslaptis, pasitaiko pačių įvairiausių situacijų, būtina galvoti apie savo pačių saugumą. Prie savanorių darbo specifikos jau įprato ir jų šeimos, artimieji, visokeriopai remiantys tokią veiklą.
Per dešimt metų Alytaus moterų krizių centre yra dirbę per 20 savanorių. Vasario 14-osios, pirmadienio, vakarą jos susirinko Topolių gatvėje, prisiminė įstaigos istoriją, pasidžiaugė dabartimi, pasveikino Angelę ir Janiną su prasmingos veiklos dešimtmečiu.
Alytaus miesto moterų krizių centras teikia kompleksinę pagalbą smurtą ir prievartą patiriančioms moterims: laikinas prieglobstis 1-3 paroms; specialistų konsultacijos (teisininkų,psichologų, gydytojų); lsocialinė parama.
Kontaktai: Topolių g. 10-18, Alytus; tel./faks. (8-315) 7 11 70, (8-611) 5 43 42. El. paštas [email protected].
Nemokama pagalbos linija moterims – tel. (8-800) 6 63 66.
Psichologinė pagalba telefonu:
Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
Vaikų linija www.vaikulinija.lt 8 800 11111 Kasdien 11.00-21.00
Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt 8 800 28888 I-V 16.00-7.00 VI-VII visą parą
Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt 8 800 60700 Visą parą
Pagalbos moterims linija 8 800 66366 I-V 10.00-21.00
Linija Doverija (pagalba teikiama rusų kalba) 8 800 77277 I-V 16.00-20.00
Dingusių žmonių šeimų paramos centras 8 800 26161 8 5 2773135 I-V 8.00-16.00 Visą parą
Panevėžio paguodos telefonas 8 45 500965 I-V 20.00-8.00
Vilniaus moterų namų krizių centras 8 800 22008 I-V 9.00-17.00
Vaiko raidos centras 8 5 275 75 64 Visą parą
Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami
Psichologinė pagalba Lietuvoje yra teikiama ir internetu:
Vaikų linija: registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt. atsako per 2 dienas
Jaunimo linija: registruotis ir rašyti svetainėje: http://jppc.lt/draugas, atsako per 3 dienas
Vilties linija: rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt. atsako per 3 dienas
Šiaulių jaunimo linija: [email protected], per 3 dienas
Saulė PINKEVIČIENĖ
