Patyčių ir smurto artimoje aplinkoje problemos vis dažniau keliamos viešojoje erdvėje – jas spręsti ragina specialistai, nevyriausybinės organizacijos bei visuomenei nusipelnę asmenys. Nepaisant visų pastangų, smurto, ypač prieš vaikus, nemažėja.
Labdaros ir paramos fondo „Sniečkaus fondas“ bei Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros iniciatyva 2013 m. vasario-balandžio mėnesiais buvo atliktas tyrimas, kaip dažnai Lietuvos gydymo įstaigose dirbantys specialistai susiduria su smurtu prieš vaikus. Net 43 proc. respondentų nurodė susidūrę su smurto prieš vaikus atvejais. Kad tokių atvejų yra daug liudija ir Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos duomenys, pagal kuriuos, smurtą patyrusių vaikų atvejų skaičius per paskutinius penkis metus augo: nuo 1048 smurtą patyrusių vaikų 2008 m. iki 1261 vaikų 2012 m..
„Tyrimas leido pažvelgti į specialistų, tiesiogiai dirbančių su vaikais, patirtį smurto srityje. Buvo svarbu įvertinti, kas daroma tais atvejais, kai įtariamas smurtas prieš vaiką, – sako dr. Vladas Sniečkus, labdaros ir paramos fondo „Sniečkaus fondas” įkūrėjas. – Tyrimo dėka pavyko nustatyti, kad penktadalis iš apklaustų gydymo įstaigų darbuotojų praneša apie nustatytus smurto atvejus prieš vaikus tik kartais arba iš viso apie juos nepraneša. Paradoksalu, kad asmenys, turintys galimybių nutraukti smurto grandinę, ne visada ryžtasi imtis veiksmų.“
Apklausus Lietuvos gydymo įstaigų 320 darbuotojų paaiškėjo, jog patikimai daugiau su vaikų smurtu prieš vaikus susiduria gydytojai pediatrai (40,7 proc.) nei bendrosios praktikos gydytojai (9,1 proc.). Šis skirtumas išliko ir vertinant suaugusiųjų smurto prie vaikus atvejus. „Anksti daryti prielaidas, kodėl taip yra, tačiau tai, jog bendrosios praktikos gydytojai, pas kuriuos mažamečius pacientus atveda tėvai, su smurto prieš vaikus atvejais susiduria mažiau nei gydytojai pediatrai, gali liudyti apie nepakankamą smurto atvejų diagnostiką pirminėje sveikatos priežiūroje”, – teigia dr. Vladas Sniečkus. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad bendrosios praktikos gydytojai patikimai mažiau dalinosi savo patirtimi apie smurto prieš vaikus atvejus su kolegomis nei tai darė gydytojai pediatrai ar kitų specialybių gydytojai. O vertinant pagal gydymo įstaigą, tokia patirtimi patikimai rečiau dalinosi poliklinikose nei ligoninėse dirbantys specialistai – atitinkamai 32,3 proc. ir 49,5 proc., rašoma pranešime spaudai.
Apibendrinant šį su gydymo įstaigų specialistais atliktą tyrimą bei taip pat 2013 m. atliktą analogišką tyrimą su Lietuvos vaikų ugdymo įstaigų darbuotojais (1525 respondentai), galima teigti, kad specialistų žinių apie smurtą lygis ir pranešimų apie smurto atvejų skaičius tarpusavyje yra glaudžiai susiję: įtariant smurto atvejį prieš vaiką, apie jį dažniausiai nepranešama dėl to, kad specialistas abejoja buvus smurtui. Todėl galima daryti išvadą, jog kuo geresnės mokytojų ar gydytojų žinios apie smurtą, tuo labiau pasitikima savo jėgomis nustatant ir pranešant apie smurto atvejus. Tad norint geriau nustatyti smurto prieš vaikus atvejus bei efektyviai nutraukti smurto grandinę, svarbu užtikrinti vaikų ugdymo bei gydymo įstaigų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Tokių mokymų metu būtų suteikiama išsami informacija apie tai, kokie būna smurto atvejai, kaip juos nustatyti bei kokių imtis veiksmų, siekiant padėti Lietuvos vaikams, kad smurto atvejų prieš vaikus mažėtų.
