Laukėme ar ne, Naujieji metai atėjo. Kartu su jais didėja elektros, dyzelino, rūkalų kainos. Jau atakuojama prognozėmis, kad brangs duona ir pienas. Ekonomistai teigia, kad psichologinė ataka – bandymas pateisinti didėsiančias kainas,
Nauji metai – naujos kainos
Viešojoje erdvėje skelbiama, kad netrukus brangs pienas ir duona, nes brangsta kuras, trečdaliu didesnės grūdų ir pieno supirkimo kainos. Skaičiuojama, kad dyzelinas vartotojams turėtų brangti apie 12 centų už litrą. Cigarečių pakelis gali pabrangti vidutiniškai apie 30 centų.
Elektra buitiniams vartotojams brangsta vidutiniškai iki 50 centų už kilovatvalandę, vietoj mokėtų 46 centų.
Pabrango makaronai
Darius Ryliškis, „Norfos“ atstovas spaudai, patvirtino, kad jų prekybos tinkle 10 procentų pabrango makaronai, kilo kitų miltinių produktų kainos, bet miltų ir duonos kainos išliko tos pačios.
„Dar nesame gavę nė vieno tiekėjo oficialaus pranešimo, kad dėl brangstančio kuro ar kitų priežasčių didės maisto produktų kaina“, – kalbas apie brangstančius kasdienio vartojimo maisto produktus neigė „Maxima“ atstovė ryšiams su visuomene Olga Malaškevičienė.
Rinka – oligopolinė
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas, neabejojo, kad perdirbėjai ir prekybininkai netrukus padidins pieno ir duonos kainą.
„Grūdų kainos per lapkritį ir gruodį ūgtelėjo 35 procentais, lyginant su pernai, arba 15 procentų po derliaus nuėmimo. Tai gali turėti įtakos duonos ir miltų kainoms augti“, – mano A. Gapšys.
Pieno supirkimo kainos nuo vasaros augo apie 20–30 procentų.
Specialisto žodžiais, produktų kainos turi tendenciją tik didėti. Pernai pirmą pusmetį pieno supirkimo kainos buvo kritusios 20 procentų, bet pieno produktai parduotuvių lentynose pigo labai nežymiai arba kainavo tiek pat.
„Mūsų šalies vidinė rinkos struktūra yra oligopolinė. Pagrindiniai keturi prekybos tinklai užima apie 70 procentų rinkos. Perdirbėjai nelabai gali su jais kovoti“, – svarsto A. Gapšys.
Kita vertus, miltus gamina kelios stambios įmonės – nuo jų diktuojamų kainų yra priklausomi smulkieji miltų gamintojai. Be to, keturios pieno įmonės šalyje sudaro beveik visą apyvartą.
Išsigelbėjimas – lenkiški produktai?
„Tik augantis pigesnių lenkiškų pieno produktų importas neleidžia dar labiau pirkėjams pabranginti lietuviško pieno. Lenkų produktai apskritai daro didelę įtaką lietuviškai rinkai“, – sakė A. Gapšys.
Remiantis „Eurostato“ duomenimis, produktų kainos Lietuvoje nuo europinio vidurkio atsilieka apie 30 procentų. Tačiau lietuviško pieno ir galvijų supirkimo kainos išlieka vienos žemiausių Europoje.
„Žmonių atlyginimai ir perkamoji galia Lietuvoje taip pat gana žemi – atsilieka apie 40 procentų nuo europinio vidurkio, o tai stabdo konvergencinius procesus ir kainų augimą. Bet palaipsniui, kasmet kainos vis tiek auga“, – akcentavo Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas A. Gapšys.
Jo nuomone, padidinus minimalų atlyginimą, tuo netruks pasinaudoti prekybininkai, „kurie pakels pagrindinių maisto produktų kainas“.
Konkurencija šlubuoja
„Gamintojai ir pardavėjai visada nori branginti produktus. Parduoti siekiama brangiau, o pirkti – pigiau“, – tvirtina Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.
Anot jo, kai nėra konkurencijos, pardavėjai gali pasinaudoti savo išskirtine padėtimi ir kainas kelti nepagrįstai.
Bet prieš visuomenę bandoma pasiteisinti. „Prisiminkime: maisto produktams brangstant, vienas iš pasiteisinimų buvo toks – kinai pradėjo daugiau vartoti. Šiemet kinai nepradėjo vartoti mažiau, bet apie tai nebekalbama“, – šypsojosi ekonomistas.
R. Lazutka akcentavo ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžius, kad pas mus nėra rinkos ekonomikos, Lietuvoje yra oligarchinė ir monopolinė ekonomika: dominuoja keli bankai, keli prekybos centrų tinklai.
„Galima spėlioti, ar jie susitaria, ar be žodžių elgiasi panašiai – kelia kainas, o ne konkuruoja tomis kainomis, nesistengia užimti didesnės rinkos dalies, nedidindami kainų. Ekonomistai sako, kad tai įmanoma tik tada, kai susitariama. Bet niekas viešai tų susitarimų neskelbia“, – sakė R. Lazutka.
Konkurencijos tarybai nesiseka įrodyti susitarimų. Stebina situacija: prekės pagaminimo sąnaudos yra nedidelės, nes atlyginimai maži, bet pagaminta prekė parduodama brangiai.
„Konkurencijos taryba turėtų tirti, skaičiuoti, nes žmonės mato neatitikimus“, – svarsto profesorius.
Analogija su diktatorių režimais
„Ekonomistai seniai pastebėjo, kad keliantieji kainas bando prieš visuomenę pasiteisinti“, – sakė R. Lazutka. Anot jo, yra tam tikra analogija su diktatoriškais režimais: Josifas Stalinas irgi galėjo daryti su žmonėmis ką norėjo – buvo apsistatęs saugumo tarnybomis, kariuomene, numalšindavo bet kokį pasipriešinimą, bet represuojamieji būdavo apšaukiami tautos priešais, kad pateisintų savo elgesį.
„Visada darant žmogui bloga reikia pasiteisinti, kitų akyse atrodyti gražiam. Norima išlaikyti geresnę reputaciją, – lygino ekonomiką ir politiką R. Lazutka.– Išprususi visuomenė neleidžia manipuliuoti“.
Konkurencijos taryba: vaistų nėra
„Konkurencijos taryba kainų neprižiūri ir nebūtinai yra vaistų nuo jų augimo. Kylant mokesčiams, natūralu, kad ir kainos kyla“, – sakė Šarūnas Keserauskas, Konkurencijos tarybos pirmininkas.
Jis pateikė dažnai minimą pavyzdį: jeigu trys žmonės pradėjus lyti išsiskleidė skėčius, ar jie buvo susitarę?
Esą taip ir su kainomis. Kai padidėja mokesčiai ir kiti kaštai, ar reikia susitarimo, kad būtų padidintos kainos?
„Ar tai gali būti pridengtas susitarimas? Gal. Mes negalime mesti šešėlio ūkio subjektams vien todėl, kad pakilo kainos. Jeigu turėtumėme pagrindo įtarti, imtumėmės veiksmų, apie kuriuos iš karto nesužinotumėte“, – sakė Š. Keserauskas.
Anot jo, oligopolinė rinka savaime nėra blogis. Pavyzdžiui, tėra tik trys dideli mobiliojo ryšio operatoriai, bet konkurencija tarp jų – stipri.
„Sakoma, kad tėra keli stambūs prekybos tinklai. Bet kiek mažoje šalyje jų galėtų būti? Nesame Vokietija ar Jungtinė Karalystė. Keturi stambūs prekybos tinklai su ateinančiu „Lidl“ galbūt yra tiek, kiek mes galime turėti?“ – svarstė pašnekovas.
Jis pripažino, kad kartelinius susitarimus yra labai sunku įrodyti, nes jie – slapti. „Mes turime įrankių, bet kitose valstybėse tie įrankiai stipresni. Kitos šalys turi daugiau išteklių: ir žmogiškųjų, ir piniginių“, – teigė Konkurencijos tarybos pirmininkas.
Lietuvos Konkurencijos taryba, neišaiškina visų pažeidimų: tyrimų duomenimis, jų išaiškinama tik dešimtadalis – šeštadalis.
Gynėjai – per silpni
„Komersantai visada stengiasi gauti kuo daugiau pelno, todėl ir kelia kainas. Viskas palikta konkurencijai, bet jeigu atsiranda karteliniai susitarimai, kurių nespėjama sužiūrėti, – kainos auga. Lietuva nedidelė šalis ir susitariama“, – mano Paulius Mereckas, Vartotojų teisių gynimo centro asociacijos pirmininkas.
Anot pašnekovo, kitose šalyse žmonės eina į mitingus, protestai virsta boikotais. „O pas mus viskas užspausta, matyt, daugumai tai patinka“, – stebėjosi jis.
Esą valdžia neskiria vartotojų gynėjams resursų, kad jie galėtų tinkamai oponuoti ydingai sistemai. Vartotojų teisių gynėjai neturi išteklių rimtai kovoti, todėl padėtis yra apgailėtina.
Irena BUDRIENĖ
