Į vargingiausią visuomenės sluoksnį skatinanti atsigręžti Tarptautinė alkio diena turtingųjų nesujaudina. Miltų ar cukraus pramonės gigantams net keli pakeliai produkcijos atrodo per didelė auka vargšams, rašo „Sekundė“.
Pasak dienraščio, skurstančiuosius remiančios visuomeninės organizacijos skaičiuoja augančią vargšų armiją ir tarsi lobio ieško sutinkančiųjų paaukoti.
Miltų ar cukraus pramonės gigantams net keli pakeliai produkcijos atrodo per didelė auka vargšams.
Panevėžyje veikiančios visuomeninės organizacijos oficialiai globoja apie du tūkstančius galo su galu nesuduriančių miesto gyventojų. Dar kita tiek į Raudonąjį Kryžių, „Caritą“ ar agentūrą „SOS vaikai“ užsuka tik retkarčiais, vedami paskutinės vilties. Vis dėlto po šelpiančiųjų sparnu glaudžiasi tik nedidelė dalis vargšų: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2005-aisiais skurdo lygis Lietuvoje buvo didžiausias visoje Europos Sąjungoje ir siekė net 21 procentą – sunkiai vertėsi kas penktas šalies gyventojas.
Aukojančiųjų vargšams statistika kur kas skurdesnė – gailestingiesiems suskaičiuoti pakanka rankų pirštų.
Apie 400-500 panevėžiečių – pensininkų, daugiavaikių šeimų, neįgaliųjų – globojančio Katedros parapijos „Carito“ vadovė Birutė Kazlauskienė pripažino, kad tai – tik lašas jūroje: į remiamųjų gretas patenka tik tie, kurių pajamos mažesnės nei 500 litų.
„Suprantame, kad ir turint 500 litų sunku gyventi. Bet tokiems mes nebent dėvėtais drabužiais galime pagelbėti – maisto daviniai atitenka dar neturtingesniems“, – pasakojo B.Kazlauskienė.
Pramonių gigantai abejingi
Vadovė pažymi, kad paramą „Caritui“ dažniausiai siūlo kone tokie pat varguoliai. Dažniausia labdara – dėvėti nebereikalingi drabužiai. Ne vienas tokią auką atvežęs toli gražu ne skurstantis panevėžietis pasijunta labai reikšmingas – toks, kad net nepasivargina aukojamų savo sunešiotų drabužių išskalbti.
„Vargingesni yra kultūringesni. Jų atvežti drabužiai tvarkingi. O turtuoliai į vargšus neatsisuka. Ir ko nors daugiau nei neretai net neskalbti drabužiai iš jų sunku sulaukti“, – teigė B.Kazlauskienė.
„Carito“ vadovė prisiminė prieš trejetą metų be paliovos rašiusi prašymus „Malsenai“, kad ši vargšus paremtų miltais, tačiau negavo nė kilogramo kažkam labai reikalingo maisto produkto.
Panaši situacija moterį ištiko ir su cukraus gamintojais. Šie pasaldinti varguolių gyvenimą sutiko tik vienintelį kartą.
Inga Kontrimavičiūtė