Karstus su jų palaikais jie leidžia į vandenį – kaimo kapinių plėtrai liko tik užpelkėjusi bala. Žmonės rauda, renka parašus – prašo rajono savivaldybės nekišti jų po mirties į balą, tačiau dešimt metų ši problema – nė iš vietos.
Telkšo vanduo
Sartų apyežerėje įsikūrusios Kriaunų parapijos kapinės – ant kalnelio. Ilgą laiką dėl jų nebuvo jokios problemos. Tačiau laikui bėgant mirusiųjų skaičius didėjo, ir kaimo kapinaites prireikė plėsti.
Rokiškio rajono taryba suprojektavo jų plėtrai sklypą, jis – čia pat, už kapinių tvoros, tačiau parinktoji vieta – pernelyg žema. Joje, kriauniškių teigimu, žiemą vasarą žliugsi vanduo. Numatyto sklypo kampe telkšo ir natūrali kūdra. Iš jos žmonės tvarkydami savo artimųjų kapus semia vandenį. Keli metrai už kūdros – krūmai ir du pelkėjantys ežerėliai – Oklys ir Okliukas. Tad nėra abejonės, kad, šioje vietoje įrengus kapines, žmones teks laidoti į vandenį. Net kapinėse, esančiose ant kalnelio, iškasus duobę arčiau šio sklypo, ji būna pilna vandens.
„Šiose kapinėse guli mano vyras, tėvai ir seneliai – visa giminė“,– pasakojo Kriaunų senbuvė Gražina Balčiūnienė. Šįmet ji laidojo dėdę – savo motinos brolį Julių. Vandenį iš jam iškastos duobės duobkasiai traukė siurbliais. Bet, kol atnešė karstą, vandens į duobę ir vėl pritekėjo. „Žinote, aš velionio žmoną, savo tetą Onutę, laikiau už parankių, kad ji neprieitų prie duobės ir į ją nepažiūrėtų“,– prisiminė moteris. Ne tik ji – niekas nenori savo artimojo laidoti vandenyje.
Žmonės paverkdavo prie savo artimųjų kapų, parypuodavo vieni su kitais ir išsiskirstydavo. Tačiau jų klebonas Laimonas Nedveckas per šiųmetinius Dievo Apvaizdos atlaidus Kriaunų bažnyčioje pasakė, kad nešventinsiąs tokių kapinių. „Laidoti žmogų dumblyne – nepagarba jam ir bažnyčios skelbiamam tikėjimui“,– paaiškino jis savo sprendimą. Žmonių kapai, pasak jo, yra jų prisikėlimo slėpinio šventimo vieta, tai yra tokia pati Dievo išpažinimo ir jo garbinimo vieta kaip ir bažnyčia, todėl kapinės negali būti įrengtos mauryne.
Prašymo netenkino
Į atlaidus buvo susirinkę ne tik nuolatiniai Kriaunų parapijiečiai, bet ir jų kraštiečiai, kurie taip pat puoselėjo viltį po mirties atgulti savo gimtojoje žemėje. Jie čia pat, bažnyčios šventoriuje, suorganizavo iniciatyvinę grupę, kuri surinko daugiau kaip pustrečio šimto gyventojų parašų.
Kriaunų žmonės turėjo vienintelį prašymą: kapines plėsti ne į rytų pusę, kur bala, o į vakarų, kur kalnelis.
Prašymą su surinktais parašais žmonės išsiuntė savo išrinktiems Seimo nariams – Raimundui Martinėliui ir Jonui Jaručiui bei rajono merui Antanui Vagoniui.
Seimo nariai savo rinkėjams neatsakė, o rajono meras A.Vagonis sudarė komisiją. Jos nariai, pasitarę su rajono žemėtvarkos tarnybos specialistais, net su pačiu jos viršininku Arvydu Šarka, nutarė Kriaunų žmonių prašymo netenkinti: kalnelis, į kurį žmonės nori plėsti kapines, – privatus. Savivaldybė neturi svarių argumentų, kodėl jį reikėtų nupirkti iš savininkų. Tai, kad kapinėms numatytame sklype slūgso vanduo – ne argumentas. Melioratoriai padarys melioraciją, ir nežlūgsos.
Be to, sklypas kapinių plėtrai buvo parinktas dar 2008 metais. Tada vyko šio projekto viešas svarstymas. Kur tada buvo Kriaunų gyventojai? Kodėl jie tada nereiškė pretenzijų? O dabar jau parengtas detalusis planas, atlikti sklypo geodeziniai matavimai, – savivaldybė į jį investavo biudžeto lėšas, todėl savo sprendimo ji nekeis.
Išdalijo ligi tvoros
Beje, jei gyventojai ir būtų pareiškę pretenzijas svarstant projektą, niekas jiems kito sklypo kapinėms nebūtų pasiūlęs – visa žemė aplink jas jau buvo išdalyta.
„Kai 2000-aisiais pradėjau dirbti seniūnu, pamačiau, kad žemė išdalyta ligi kapinių tvoros. Tuomet paklausiau savivaldybės, kur reikės plėsti kapines“,– prisiminė Kriaunų seniūnas Arvydas Rudinskas. Savivaldybė įspėjo jį, kad pinigų sklypams išpirkti iš savininkų ji neturi ir neturės, todėl reikia ieškoti laisvos žemės.
Seniūnas paieškojo ir rado. Vieno sklypo kapinių gale, prie kūdros, nuosavybė buvo dar neįteisinta.
Tai buvo seniūnijos socialinės darbuotojos Reginos Urbanavičienės sklypas. Tad seniūnas paprašė jos perkelti žemę kur nors kitur. Regina paklausė savo viršininko, tarėsi padariusi gero jam ir kaimo žmonėms, o padarė blogo. Dabar žmonės pyksta ir ant jos, ir ant seniūno: ar nematė jie, kad ta žemė kapinėms netinka?
„Aš žemių nedalijau,– atrėmė jų priekaištus seniūnas. – Kokia buvo laisva, tokią paėmiau.“
Teisybė: seniūnas žemių nedalija. Dalijo jas žemėtvarkininkai. Konkrečiau – Vaclovas Tička ir jo sutuoktinė Aušra Tičkienė, tuomet dirbę Kriaunų kadastrinės vietovės žemėtvarkininkais.
Šiandien V.Tička yra Kriaunų gyventojų iniciatyvinės grupės narys – ir jam negerai, kad kapinės bus baloje. Paklaustas, kodėl tuomet žemes jis išdalijo lig kapinių tvoros, atsakė, kad tas plotas nebuvo numatytas visuomenės reikmėms. Tai turėjo numatyti savivaldybė ar seniūnija.
O jis, žemėtvarkininkas ir Kriaunų parapijos gyventojas, ar nematė, kad reikės plėsti kaimo kapines? Pats sau sklypą paskirti mokėjo – šiandien sutuoktinių Tičkų žemė puikuojasi viename iš gražiausių Sartų ežero pusiasalių. „O kas iš jos ten? Kadagynas, kurį prižiūri Sartų regioninis parkas“, – atsakė Vaclovas. Pasak jo, žemėtvarkos sistemoje jis jau nebedirba, ir to, kas buvo, nenori prisiminti.
Šiandien V.Tička yra Rokiškio rajono žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistas, o jo žmona A.Tičkienė – rajono žemėtvarkos tarnybos vyriausioji specialistė, Žemėtvarkos tarnybos viršininko Arvydo Šarkos, kuris pasigedo svarių argumentų, kodėl Kriaunų kapinėms netinka bala, pavaldinė.
Dovanoja savo žemes
Neturėdami išeities, žemės savininkai, kuriems žemė buvo atmatuota prie kapinių, nutarė ją padovanoti savivaldybei – gal tuomet ji sutiks įrengti ten kapines. Pirmoji su tokiais ketinimais atvyko Janina Jočienė. Jos žemės sklypas yra ant to kalnelio, kurį žmonės savivaldybės prašė išpirkti kapinėms, bet savivaldybė nesutiko. Dabar moteris šį kalnelį jai dovanoja. Žinoma, su sąlyga, kad jame bus kapinės.
Meras A.Vagonis pasidžiaugė šiuo J.Jočienės poelgiu ir pažadėjo jos dovaną apsvarstyti tarybos posėdyje. Tačiau apsigalvojo. Per J.Jočienės sklypą eina bendro naudojimo keliukas, jo pavaldiniai turi išsiaiškinti, kur jį iškelti. Be to, pagrindinis kelias ties minėtu sklypu daro staigų posūkį (visada darė), todėl dabar savivaldybės klerkai turi išsiaiškinti, ar jis žmonėms bus saugus.
Tuomet susirinkusiems Kriaunų krašto žmonėms jų bendruomenės pirmininkė Vita Mačiulienė pranešė, kad savo sklypą savivaldybei sutinka padovanoti dar vienas savininkas – ūkininkas Antanas Kazlauskas. Jo sklypas – kitapus pagrindinio kelio, taip pat ant kalniuko. Jame nėra nei bendro naudojimo kelių, nei posūkių. „Sulėkščiavau žemę, tegu savivaldybė jį ima, aptveria tvora ir bus kapinės“ – sakė A.Kazlauskas ir patikino, kad savo žodžių nekeisiąs.
Meras pažadėjo jį priimti ir pradėti tvarkyti dovanojimo dokumentus.
Meras neskuba
Rokiškio rajono meras A.Vagonis neslėpė, kad jo pavaldiniai savivaldybėje labai nerangūs, ir žadėjo juos prispausti. Tačiau, panašu, kad ir pats nelabai skuba. Meras aiškino, per skubėjimą galima privelti klaidų. Pasak jo, pakanka, kad jo pirmtakai jų pridarė. Jis nenori jų kartoti. „Todėl viską reikia gerai apsvarstyti ir atsakingai priimti sprendimą“, – kalbėjo meras.
Priminus jam, kad jau dabar žmonės savo artimuosius laidoja į vandenį, nes ir senose kapinėse ant kalnelio nebėra vietos, meras atsakė, jog jį Kriaunų seniūnas patikino, esą vietų senosiose kapinėse yra dar dvejiems metams.
Paskutinis kapas – amžinatilsį Anos Kavaliauskienės – Kriaunų kapinėse šįmet buvo supiltas jau ant takelio. Žmonės eidami jį, žinoma, aplenkia. Gerai, kad kapelis nedidelis – buvo palaidota urna.
Aldona Kvedarienė
