Audrius Bareišis
Kol tvirti Vladimiro Putino vėzdo mostai triuškina Ukrainos tvirtovę, pseudoarmiją turinčios Lietuvos politinis elitas ruošiasi ne tiek karui, kiek skaudiems ekonominiams kirčiams.
JAV viceprezidentas Josephas Bidenas oficialiai pažadėjo apginti tris Baltijos valstybes nykštukes nuo staiga praalkusios ir pusryčiams Krymą net nekramčius sudorojusios imperijos agresijos. Ar toks pažadas jus nuramino?
Mažytė, bet iškalbinga istorinė detalė. Krymas 1954 metų vasario 19 dieną TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo perduotas Ukrainai. Tai padaryta dėl Rusijos ir Ukrainos tautų draugystės, minint 300-ąsias Perejaslavlio sutarties tarp Ukrainos kazokų ir Rusijos metines. Kad istorijos nebūtų per mažai, norisi priminti, jog 1994 metų gruodžio 5-osios memorandumą su Ukraina pasirašė Rusija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos. Šiuo dokumentu Ukraina mainais į garantijas dėl savo nepriklausomybės, suvereniteto ir sienų apsaugos atsisakė viso branduolinio arsenalo, likusio šalyje žlugus Sovietų Sąjungai.
Tačiau draugystė turi vieną bjaurią savybę. Ji kartais ima ir baigiasi. Beje, kaip ir pažadai, kurie kartais yra „pamirštami“ arba sulaužomi. Smagu, kad šiandien turime net dešimties NATO naikintuvų užnugarį. Tai apsauga, už kurią mokame beveik tris kartus mažiau nei privalome.
Lietuvos Respublikos vadovei ir aukštas pareigas einantiems pareigūnams didesnį galvos skausmą kelia ne potencialiai įmanoma Rusijos karinė intervencija, o ekonominė šalies padėtis. Itin aktualus šiomis dienomis tas populiarus pasvarstymas, kas nutiktų, jeigu Rusija užsuktų dujų „kranelį“ ir užtrenktų duris verslui. Įdomu, kad šiuo klausimu svarbiausių šalyje asmenų pozicija skiriasi. Visi sutinka, kad privalu duoti atsaką agresyvią liniją pasirinkusiam Vladimirui Putinui. Maža to, vienas po kito buvo teikiami siūlymai, kurie, Rusijai nusprendus ekonomikos rykšte pamokyti Lietuvą klusnumo, padėtų tapti savarankiškiems ir nepriklausomiems.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė iki šiol viešai nesvarsto galimų alternatyvų ir siūlo laikytis Vakarų parinktų politinių bei diplomatinių sankcijų Rusijai krypties. Priešingu atveju V. Putinas galės sakyti tautai: „Pažiūrėkite, koks blogis yra Vakarai, JAV ir Europa.“
Norisi paklausti, ar rusai tikrai būtų tokie kvaili, kad užkibtų ant V. Putino kabliuko? Juk užaugo nauja karta! Tačiau vienas kolega man oponuoja, kad valdžioje dabar sėdi tie, kurie iki šiol jaučiasi pažeminti dėl žlugusios Sovietų Sąjungos. Tad ir jaunimas esą buvo auklėjamas tokiomis negatyviomis nuotaikomis. Tad bendrą rusų tautos reakciją prognozuoti sunku.
Kiti Lietuvos politikos elito atstovai šiek tiek konkretesni nei prezidentė. Pavyzdžiui, premjeras Algirdas Butkevičius paskelbė džiugią žinią, kad suskystintųjų gamtinių dujų terminalas yra Lietuvos pranašumas, jei Rusija imtųsi kokių nors ekonominių veiksmų prieš mūsų šalį. Pasirodo, tokiu atveju ne tik turėtume stiprų savos energetinės nepriklausomybės kozirį, bet juo, anot ministro pirmininko, dar galėtume padėti ir kai kurioms savo kaimynėms. Tik štai ištraukti šį kozirį geriausiu atveju būtų galima 2015-ųjų pabaigoje. Kur buvome anksčiau?
Savo ruožtu opozicijos lyderis Andrius Kubilius teigia suprantąs, kad Lietuva yra labiausiai eksporto ir importo atžvilgiu nuo Rusijos priklausoma Europos Sąjungos valstybė, tačiau dėl to, anot jo, atsitraukti ir parodyti silpnumo taip pat nederėtų. A. Kubiliaus teigimu, dabartinė vyriausybė turi dirbti, kad sugalvotų, kaip kompensuoti galimus nuostolius, kurie atsirastų Rusijai pradėjus ekonominę verslo blokadą. Preliminariai apskaičiuota, kad dėl Rusijos veiksmų ir vėliau nusirisiančios ekonominės bangos Lietuvos bendrasis vidaus produktas gali sumažėti 1,6 proc,. t. y. milijonais litų.
Suprantu, kad šiuo metu yra sunku tiksliai pasakyti, kada ir kur Lietuvai garsiausiai suskambės Kremliaus pavojaus varpai, tačiau mūsų šalies politikų pasisakymai išduoda, kad vėluojame priimti sprendimus – metais, o gal ir geru dešimtmečiu. Gera žinoti, ko norime, tačiau vis tiek nieko nedaryti.
