Įprasta manyti, kad asmens kodas – ta informacija, kuria į kairę ir dešinę tikrai nereikėtų dalintis. Tačiau kada jį reikia pateikti, o kada – ne? Toks klausimas kilo vilnietei Irenai J.
Telefonu pareikalavo asmens kodo
„Gerokai nustebau, kai skaitmeninės televizijos, kurios paslaugomis naudojuosi, vadybininkė telefonu paprašė padiktuoti asmens kodą. Juk visur primenama, kad jį reikia saugoti. Ką aš žinau, kokia toje įmonėje darbuotojų kaita, o vadybininko nepažįstu. Nenoriu nieko įžeisti, bet nesu tikra, kad jis mano duomenų nepanaudos piktam – juk mato sutartį, o joje yra ir kiti reikalingi duomenys: ir vardas, ir pavardė, ir adresas“, – paskambinusi į portalo balsas.lt redakciją pasakojo ji.
Moteris sakė nustebusi, kad norint užsakyti papildomą filmų paketą reikalingi tokie duomenys. „Vadybininkas juk mato sutartį, aš galiu telefonu pasakyti jos numerį, savo vardą, pavardę, adresą. Tokių duomenų turėtų pakakti, kad įsitikintų, jog skambinu tikrai aš“, – svarstė Irena J.
Ji pasakojo, kad savo nustebimą dėl prašymo pateikti perteklinius duomenis iš karto išsakė vadybininkui. Tuomet Irenai J. buvo pasiūlyta užsisakyti papildomą paslaugą atvykus į įmonės biurą.
Identifikuoti galima ir be asmens kodo
Ar teisus vadybininkas, reikalaujantis pasakyti asmens kodą, portalo balsas.lt žurnalistai pasiteiravo Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje (VDAI).
„Asmens kodo tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tai atitinka Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 3 ir 7 straipsnių nuostatas“, – informavo VDAI atstovė spaudai Aurelija Grikinaitė.
Ji aiškina, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi tik esant iš anksto apibrėžtam ir teisėtam asmens duomenų tvarkymo tikslui, ir tik tokios apimties, kuri būtina nustatytam tikslui pasiekti. visa tai numatyta įstatymuose.
„Asmens kodo tvarkymas turi atitikti ADTAĮ 7 straipsnio reikalavimus. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad naudoti asmens kodą, kai tvarkomi asmens duomenys, galima tik gavus duomenų subjekto sutikimą, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 4 ir 5 dalyse, kai asmens kodą naudoti draudžiama (t. y. draudžiama jį skelbti viešai, draudžiama rinkti ir naudoti asmens kodą tiesioginės rinkodaros tikslais)“, – portalui balsas.lt sakė VDAI atstovė.
A. Grikinaitė pridūrė, kad to paties straipsnio 3 dalyje yra numatyti atvejai, kai asmens kodą galima naudoti be žmogaus sutikimo, tačiau Irenos J. atvejis tikrai ne toks.
Pasak jos, nors iš moters pasakojimo neaišku, ar kabelinės televizijos paslaugas teikianti įmonė jos asmens kodą turi (pavyzdžiui, jis jau yra nurodytas sutartyje) ir darbuotoja pagal jį norėjo įsitikinti klientės tapatybe, ar jo neturi, nustatyti tapatybę buvo galima ir kitais būdais – pavyzdžiui, sutartyje esančiais duomenimis: kliento vardu, pavarde, adresu, sutarties numeriu.
„Jei įmonė asmens kodo neturi ir klientė jo nesutinka pateikti, asmens kodui tvarkyti nėra teisinio pagrindo“, – sakė ji.
„Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje (...) pasisakė, jog „asmenys, sudarantys sutartis (...), sutartyse nurodo ne tik savo vardą ir pavardę, bet ir telefono numerį, adresą bei bendrosios atsiskaitymo knygelės numerį; remiantis šių asmens duomenų visuma, asmenį galima vienareikšmiškai identifikuoti ir tam nėra būtina naudoti asmens kodą“, – pridūrė A. Grikinaitė.
Nuo redakcijos
Tikėtina, kad moters pastaba vis dėlto suveikė – po poros dienų tai pačiai bendrovei paskambinusių balsas.lt žurnalistų, panorusių užsisakyti papildomą pakeltą, vadybininkas asmens duomenų jau neprašė. Todėl ir įmonės pavadinimą šį kartą nutylėsime.
