Apie visuomenės psichikos sveikatą, pagrindinius sutrikimus ir šalį sukrėtusius kriminalus – naujienų portalo tv3.lt interviu su prof. dr. Arūnu Germanavičiumi.
Interviu trumpai:
- Per 15–20 metų visuomenės psichikos sveikata pasikeitė gerąja linkme. Prie to prisidėjo kai kurie politiniai sprendimai, pavyzdžiui, alkoholio ribojimai.
- Pagrindinė vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių problema, prisidedanti prie psichikos sveikatos sutrikimų, yra alkoholis. Jaunesnių žmonių – psichoaktyviosios medžiagos, ypač kanabinoidai.
- Dar viena svarbi problema yra senjorų vienišumas. Į tai būtina atkreipti dėmesį ne tik tarnyboms, medikams, bet ir artimiesiems bei kaimynams. Kaip paaiškėjo, Vilniaus Viršuliškių rajone nugriaudėjęs sprogimas įvyko bute, kurio gyventojas, kaip pasakojo vietiniai, buvo vienišas, neseniai išgyvenęs žmonos netektį.
- Anot A. Germanavičiaus, sunkių psichikos ligų atvejų, tokių kaip šizofrenija, yra vos 10 proc. Likusią dalį sudaro lengvesni sutrikimai, kuriuos galima nesunkiai gydyti.
- Komunikuojant apie psichikos sveikatą, anot pašnekovo, vis dar per mažai kalbama apie sveikimo procesą ir sėkmės pavyzdžius, kai psichikos sutrikimų turintys žmonės sugebėjo priimti pagalbą ir ilgainiui tapo pilnaverčiais visuomenės nariais.
Kokia Lietuvos visuomenės sveikata? Kaip ji keitėsi per 15–20 metų?
Per pastaruosius 15–20 metų visuomenės psichikos būklė labai keitėsi. Pirmiausia siečiau tai ir su tam tikrais politiniais procesais, ir tuo, kad buvo atkreiptas kai kurių politikų dėmesys, pavyzdžiui, į alkoholio vartojimo problemą. Taip pat Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių, kuri uždraudė rūkyti viešose vietose. <...> Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), manau, ne veltui baksnojo į Lietuvą dėl su alkoholiu ir kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis susijusiomis problemomis.
Tai yra problema numeris vienas – pagrindinė mirties priežastis tarp darbingo amžiaus žmonių. Be to, pažeidžiamos visuomenės grupės pradeda svaigintis alkoholiu kaip savigydos būdu. Dėl to alkoholio prieinamumas yra viena iš priežasčių, kuri labai paskatina žmones žengti priklausomybės keliu.
Tačiau aš sutinku, kad galbūt kai kurios priemonės nėra tinkamos ir adekvačios. Reikėtų labai daug dėmesio skirti alkoholio vartojimo kultūrai, taip pat kitiems dalykams, kurie sieja žmones ir stiprina apsauginius veiksnius. Tada žmonėms nereikės alkoholio, jie galės kitais būdais linksmintis, nuimti stresą. Tą žmonės per pastaruosius 15–20 metų vis labiau pripažįsta.
Manau, kad yra didžiulis skirtumas tarp jaunų žmonių, kurie jau supranta, kad alkoholio vartojimas kelia didžiulę riziką sveikatai ir ir yra priklausomybės veiksnys. Bet vis dar matoma, kad labai mažai žmonių oficialiai kreipiasi pagalbos dėl alkoholio vartojimo. Ši tendencija, manau, atspindi neišspręstas problemas, bet kartu liudija, kad mums reikia galvoti, kokie yra paslaugų, pagalbos prieinamumo būdai.
Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje matome dar vieną nerimą keliančią tendenciją tarp alkoholį vartojančių žmonių. Labai padaugėjo vidutinio amžiaus vyrų, kurie pirmą kartą patiria alkoholinį delyrą ir kviečia greitąją pagalbą, nes prasideda psichozė dėl alkoholio nutraukimo. Dažnai jie ilgą laiką piktnaudžiauja alkoholiu vieni arba su sugyventinėmis, draugais, kartais net darbe. Kai tas ilgalaikis piktnaudžiavimas nutrūksta, išsivysto labai sunki abstinencija, po kurios – psichoziniai reiškiniai, tokie kaip kliedesiai, haliucinacijos, sutrikęs realybės vertinimas, sąmonės sutrikimas. Tie žmonės anksčiau niekur nesiregistravo, nesikreipė pagalbos, o šeimos gydytojai jų nežino. Juos tiesiog atveža mums. Praėjusiais metais pirmą kartą tokių pacientų skaičius susilygino su dėl šizofrenijos gydomų pacientų skaičiumi.
Dėl kokių priežasčių staigiai nutraukiamas alkoholio vartojimas?
Nutraukimas atsiranda dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai žmonės nebegali tęsti daugiadienių dėl sveikatos: sutrinka širdies ritmas, prasideda nevaldoma hipertenzija, gali būti kepenų, kasos pažeidimas. Daugelis organų neatlaiko didelių alkoholio dozių, nes tokie žmonės įprastai geria po 0,7 litro, po litrą per dieną. Vyrai būna atsparesni, jų organizme yra daugiau alkoholį skaidančių fermentų. Jie gali vartoti ilgiau, bet ilgainiui vis tiek prieina tašką, kai įvyksta nutraukimas.
Taip pat nutraukimas gali įvykti dėl finansinių priežasčių, kai žmonėms baigiasi darbo užmokestis, santaupos. Gali būti, kad juos palieka artimas žmogus ir iškelia tam tikras sąlygas. Kartais įsikiša policija ir tada žmonės gali patirti alkoholinę psichozę areštinėje.
Tokių pacientų pas mus ženkliai padaugėjo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad jiems reikalinga tęstinė pagalba, kad po šio epizodo jie neliktų priklausomybės rate, o šeimos gydytojai ir socialiniai darbuotojai kviestųsi, vertintų jų būklę, dėl ko jie piktnaudžiauja alkoholiu. Tiems žmonėms per 5 metus gali išsivystyti labai sunkios priklausomybės ir visos komplikacijos, susijusios su alkoholio vartojimu.
Psichologai sako, kad žmonės nepradeda gerti alkoholio be priežasties, dažniausiai žmogus turi gilesnių problemų. Su kuo tai susiję? Galbūt yra ir tam tikri kultūriniai aspektai?
Vienas iš kultūrinių apsektų, kad sovietmečiu alkoholio vartojimas buvo toleruojamas ir net skatinamas. Kažkuria prasme sovietų valdžia, tokiu būdu net kontroliavo žmonių nepasitenkinimą. Rusijoje kai kur net ir dabar atlyginimai yra išmokami alkoholiu – tai yra standartinis būdas kontroliuoti visuomenės nuotaikas. Todėl mūsų vidutinio amžiaus ir vyresnė karta turi labai didelę toleranciją žmonių, kurie vartoja alkoholį, atžvilgiu.
Kokios kitos, nebūtinai su alkoholio vartojimu susijusios problemos?
Kai žmonės pripažįsta psichikos sveikatos svarbą, jie žymiai dažniau kreipiasi į specialistus. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje 2020 m. gruodžio mėnesį pasirodė „The Economist“ straipsnis, kuris kritikuoja JK psichikos sveikatos sistemą. Tame straipsnyje kalbama apie mess (betvarkę, chaosą – red. past.), kai pripažįstama, kad daugiau nei 44 proc. šalies žmonių buvo nukreipiama į psichikos sveikatos specialistus, lyginant su tuo, kas buvo prieš keletą metų. Tačiau darbuotojų, kurie galėtų padėti tiems žmonėms, padaugėjo 22 proc. Net ir tokioje turtingoje valstybėje kaip JK nacionalinė sveikatos sistema nesugeba į tai reaguoti ir stato žmones į eilę. Eilės tapo milžiniškos – žmogui su psichikos sveikatos sutrikimais reikia laukti 3 metus, kad gautų pagalbą. Tai yra nenormali situacija.
Lietuvoje tokio dalyko dar nėra, tačiau vaikų su specialiais poreikiais, elgesio sutrikimais per pastaruosius 10 metų skaičius didėja. Mokyklose mokytojai tą mato, bet kartais tie vaikai net nebūna nukreipiami pas specialistus ir būtent mokyklos spec. pedagogai, mokytojai yra pirmieji žmonės, kurie tai pamato. Tada vaikams irgi tenka ilgokai laukti psichiatro konsultacijos, kartais tai užtrunka net 4–5 mėnesius.
Dar viena svarbi problema yra senjorų vienišumas. Didėja vyresnio amžiaus žmonių populiacija ir ji dar labiau padidės per ateinančius 10 metų. Vienišų žmonių daugėja, o vienišumas arba izoliacija yra vienas iš faktorių, kurie irgi sudaro prielaidas psichikos sveikatos sutrikimams.
Prieš 12 metų Paryžiuje mirė daugiau nei keliolika tūkstančių vyresnio amžiaus žmonių tik dėl to, kad jie buvo vieniši ir neturėjo pakankamai vandens arba tiesiog užmiršdavo jį gerti dėl atminties sutrikimų, demencijų, ir nebuvo socialinių darbuotojų, kurie jais pasirūpintų.
Manau, kad Lietuva sparčiai žengia ta kryptimi, kad vyresnio amžiaus žmonės lieka vieniši, o jų vaikai yra per daug apkrauti savo darbais, vaikų rūpesčiais ir jiems sudėtinga pasirūpinti tais senais žmonėmis. tą mes matome iš šiek tiek didėjančių psichikos sveikatos sutrikimų tarp vyresnio amžiaus žmonių. <...>
Kai daugiabutyje Viršuliškėse įvyko sprogimas, vietiniai gyventojai iš karto prisiminė žmogų, kurio bute, kaip manoma, buvo sprogimo židinys. Jie kalbėjo, kad po žmonos mirties vyras užsidarė, ėmė nesutarti su kaimynais. Visgi svarbu, kad ne tik šeimos nariai, bet ir kaimynai pastebėtų kito žmogaus vienišumą, tiesa?
Būtent. Kaimynai turi pabandyti suprasti, kas tam žmogui yra negerai – galbūt jis turi baimių ar rūpesčių – ir paskatinti kreiptis arba galbūt palydėti jį pas šeimos gydytoją, papasakoti, kad šio žmogaus elgesys pasikeitė. Manau, kad galima ir tokių nelaimių išvengti būtent atkreipiant dėmesį į rizikos veiksnius.
O kokios yra gerosios tendencijos?
Jaunimas daug kalba apie psichikos sveikatos svarbą ir ją pripažįsta. Yra daug žmonių, kurie gydėsi dėl psichikos sutrikimų ir apie tai drįsta pasakoti viešai. Man atrodo, tai gera tendencija, skatinanti atvirumą ir kartais kritikuojanti tradicinę medicinos sistemą ten, kur poreikiai nepatenkinami.
Apskritai per pastaruosius 15–20 metų visame pasaulyje psichikos sveikatai yra teikiama labai didelė svarba, nes nuo to priklauso socialinis kapitalas. Moksliniai tyrimai prieš 20 metų įrodė, kad tai yra klijai, kurie klijuoja visuomenę, palaiko sunkiose situacijose, tokiose kaip karas, katastrofos, ekonominės krizės ir kitos nelaimės. Socialinis kapitalas labiausiai pablogėja, kai yra bloga žmonių psichikos sveikata arba netinkama psichikos sveikatos priežiūros sistema.
Taip pat labai svarbi ir gera tendencija, kad prieš 15–20 metų jauna psichologų karta atkreipė dėmesį į patyčių problema ikimokyklinėse įstaigose, mokyklose, kolegijose, universitetuose. Buvo sukurtos specialios tarnybos, programos, telefonų linijos. Visa tai tikrai prisidėjo prie šios problemos atpažinimo ir teisingo reagavimo, nes patyčios, kaip rodo moksliniai tyrimai, labai prisideda prie psichikos sveikatos sutrikimų ir yra viena iš priežasčių, dėl ko net ir sunkūs, pavyzdžiui, psichoziniai sutrikimai, gali išsivystyti jauniems žmonėms.
Kalbėdamas apie rizikos grupes minėjote ir jaunimą, ir vidutinio, ir vyresnio amžiaus žmones. Kurių jūsų ligoninėje gydoma daugiausiai?
Vidutinio-vyresnio amžiaus. Kadangi dabar turime specializuotų skyrių, taip pat pirmojo psichozės epizodo skyrių jauniems žmonėms nuo 18 metų, palaipsniui daugėja žmonių, besikreipiančių dėl pirmojo psichozės epizodo, nes tai yra jaunų žmonių susirgimas, pasireiškiantis paauglystėje maždaug 12–35 metų amžiuje. Dažniausiai vyrams būna ankstyvesnis, maždaug 4 metais.
Daliai tų žmonių šis sutrikimas vėliau gali išsivystyti ir į šizofreniją arba kitus labai sunkius psichikos sutrikimus. Mūsų ligoninėje tokių pacientų šiek tiek daugėja, bet dėl to, kad didėja žinomumas. Šiuos žmones siunčia ir psichikos sveikatos centrai, bet jie ir patys gali kreiptis į šeimos gydytoją, kuris nukreips.
Jaunų pacientų skaičius didėja dėl to, kad žmonės nebebijo kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, ar dėl to, kad daugėja psichikos sutrikimų atvejų tarp jaunų žmonių?
Abu dalykai svarbūs. Vienas iš iššūkių, kuris per pastaruosius 10 metų padidėjo, yra skaitmenizacija. Pasinėrimas į bendravimą socialiniuose tinkluose atitraukia žmogų nuo realaus kontakto su žmonėmis, o daliai jaunimo tai sąlygoja priklausomybę nuo skaitmeninių prietaisų.
Kartais mes matome, kad tų žmonių kelias iki mūsų būna vingiuotas: keletą metų būna užsidarymo epizodas, „iškritimas“ iš mokyklos. Pavyzdžiui, jeigu vyresnio amžiaus mokinys patiria rimtus sunkumus, tėvai siūlo kreiptis, tačiau jis atmeta visus pasiūlymus ir tada sėdi užsidaręs, žaidžia kompiuterinius žaidimus, vartoja energetinius gėrimus ir dieną naktį neišeina iš savo kambario. Tai jau labai rimtas signalas, kad žmogui kažkas negerai.
Kai kalbėjome apie vyresnius žmones, įvardijote alkoholio problemą, bet dabar labai dažnai kalbama apie opią jaunimo problemą – psichoaktyviąsias medžiagas. Kokią įtaka jos daro psichikos sveikatai?
Vakarų šalys tai išgyveno prieš 10–15 metų, kai atsirado jaunesnė karta, kuri vartoja mažiau alkoholio, tačiau dalis tų žmonių vartoja naująsias psichoaktyviąsias medžiagas: kanabinoidus, stimuliantus, sintetines medžiagas, kurios labai keičiasi ir kurias mums būna labai sunku nustatyti.
Svarbu, kad daliai tų žmonių [sutrikimų] epizodai labai greitai praeina, tačiau kai kuriems tai gali išprovokuoti šizofrenijos pradžią. Moksliniuose tyrimuose didžiausias ryšys nustatytas su kanabinoidais, t.y. žole. Atrodo, lyg ir nekaltas dalykas, kai kurie žmonės retai ją naudoja ir neturi problemų. Tačiau žmonėms, kurių kartose genetiškai [užkoduoti] psichikos sutrikimai arba alkoholizmas, kanabinoidai gali sukelti smegenyse grandininę reakciją, kuri sutrikdys dopamino ir glutamato (smegenyse esanti cheminė medžiaga – red. past.) sistemų veiklą. Tuomet pasireikš psichozės simptomai.
Visuomenėje vis dar yra stigmų apie psichikos sutrikimų turinčius žmones. Kokias pagrindines išskirtumėte?
Yra likę labai daug stigmų. Viena iš jų, kad psichikos ligos neišgydomos. Tai tikrai netiesa. Galima sakyti, kad tik 10 proc. psichikos sveikatos sutrikimų yra sunkūs. Iš tų 10 proc. 1 proc. sudaro šizofrenija sergantys žmonės, kitą dali sudaro sunkios depresijos, galvos smegenų pažeidimų atvejai. Tie susirgimai galbūt gydomi sunkiau, kartais trunkantys keletą metų, tačiau dalis tų žmonių gali pilnai atsistatyti ir būt produktyvūs visuomenės nariai.
Apie psichikos sveikatą labai nenori kalbėti vyrai. Vyrai yra stiprių profesijų atstovai – policijos pareigūnai, apsauginiai, kariškiai – tie, kurie „neverkia“. Matome, kad ilgainiui dėl šios nuostatos, pasikeitus tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, patyrus netektis arba tiesiog senėjimo proceso metu, vyrus dažniau ištinka psichikos sveikatos sutrikimai.
Apie tai kalbėti taip pat vengia žmonės iš pažeidžiamų visuomenės grupių. Mes labai stigmatizuojame žmones iš LGBTQ+ bendruomenės, žmones su specialiaisiais poreikiais, autizmo spektro sutrikimais arba protine negalia.
Be to, atsirado dar viena grupė, kuri dažniausiai nepriima pagalbos ir neigia psichikos sveikatos svarbą – tai politikai. Politikai narcizai būna tiek vyrai, tiek moterys. Matome, kad kai kuriose užsienio šalyse lyderystė suprantama iškreiptai. Žmonės, deja, siekia asmeninių tikslų, išnaudoja teisines galimybes, rinkimus, akumuliuoja didžiules pinigų sumas ir, deja, tampa lyderiais didelių, įtakingų politinių grupių, o kartais net ir didelių valstybių. Tai yra labai pavojinga tendencija. Pasirodo, kad demokratinės sistemos yra neatsparios ir negali natūraliais būdais įsitikinti tikraisiais žmogaus ketinimais, siekiais ir jo asmenybe.
Sovietmečiu priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje buvo naudojamas kaip represinis įrankis. Dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, homoseksualumo, buvo klijuojama šizofreniko etiketė. Maždaug kiek žmonių iš tiesų serga šizofrenija ir kitomis sunkiomis psichikos ligomis?
Ką mes vadinsime psichikos sutrikimais? Jeigu pasireiškia simptomai ir jie trukdo žmogui gyventi, tokių žmonių visuomenėje yra nemažai. Dažniausiai tai yra nerimo sutrikimai, nemigos, įvairūs suaugusiųjų elgesio sutrikimai. Juos turinčių žmonių, remiantis epidemiologiniais tyrimais, yra ne mažiau nei trečdalis visuomenės. Dalį šių sutrikimų gaudami pagalbą žmonės lengvai išsigydo.
Kaip minėjau, 10 proc. populiacijos sudaro sunkūs psichikos sutrikimai. Jie dažniau sąlygoti genetinių, biologinių veiksnių. Dalies šių žmonių gydymas trunka visą gyvenimą, kitų gali trukti 5–10 metų, po kurių jie gali sėkmingai nutraukti ir stabiliai gyventi be papildomos pagalbos.
Kartais sunkios ligos baigiasi tragedijomis. Praėjusių metų pabaigoje Vilniaus rajone pareigūnas nušovė moterį, kurią buvo ištikusi psichozė. Moters sūnus pasakojo, kad mama gydėsi, jai buvo teikiama pagalba, bet būklei pablogėjus jai nepadėjo nė tarnybos.
Sutapimas, bet dar iki to įvykio generalinis komisaras Renatas Požėla pakvietė mane skaityti pranešimą policijos pareigūnams. Kalbėjau apie tai, kad labai svarbu atkreipti dėmesį ne tik į pareigūnų sveikatą, bet ir tai, kaip jie elgiasi su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis.
Lietuvoje labai mažai incidentų, kai pareigūnai turi panaudoti šaunamąjį ginklą. Šis atvejis buvo vienintelis per keletą metų. Palyginimui Vokietijoje prieš 5 metų statistika buvo labai bloga – Vokietijos policija nušaudavo po 70–80 žmonių su psichikos sutrikimais. Kartais jie net neturėdavo šaunamojo ginklo, priešindavosi peiliu ar dar kuo nors, o policija net neieškodavo kitų būdų arba tiesiog iš baimės žmogų nušaudavo. Vokietijos psichiatrų asociacija, dėl to labai kritikavo policiją ir sukūrė specialų mokymų planą pareigūnams.
Manau, kad labai svarbu, jog ir mūsų policija akcentuotų priemones, kurios mažina agresiją. Taip pat labai svarbus ir pareigūnų elgesys <...>, kad jie elgtųsi mandagiai, o jeigu reikia panaudoti specialiąsias priemones, vengtų šaunamojo ginklo (be abejonės, saugodami save). Kaip supratau, šioje situacijoje to nebuvo įmanoma išvengti.
Sunkios psichinės būklės žmogus gali padaryti žiaurių nusikaltimų. Teismas jam skirs priverstinį gydymą, o po kurio laiko su teismo žinia žmogus bus paleistas ir lyg niekur nieko vaikščios gatvėje. Kas tokiu atveju svarbiau – žmogaus teisės ar visuomenės saugumas?
Viskas priklauso nuo visuomenės kultūros lygio. Kaip 1937 m. profesorius Juozas Blažys savo knygoje „Tolerancija kaip kultūros principas“ rašė, žmonių požiūris į psichikos negalią turinčius žmones nulemia, ar jie yra civilizuoti ir kultūringi.
Lietuvoje yra taisyklės, kaip iš priverstinio gydymo teismo psichiatrijos ligoninėje Rokiškyje yra išrašomi pacientai. Jeigu jie būna įvykdę Baudžiamajame kodekse apibrėžtus sunkiausius nusikaltimus, tuomet jie neišrašomi taip paprastai. Jie išrašomi per priverstinį ambulatorinį gydymą. Dabar Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie priverstinai prižiūrimi psichikos sveikatos centruose.
Priverstinį gydymą gali skirti teismas, tačiau tuo atveju, kai žmogus padaro nusikalstamą veiką. Jeigu tik įtariame, kad žmogus turi problemų (kaip Viršuliškių buto gyventojo atveju), gydytis nepriversime. Ar, jūsų nuomone, turėtų būti tam tikri įrankiai, kad šeimos nariai, vietos bendruomenė, savivaldybė pagal nustatytas taisykles galėtų žmogų be jo sutikimo pristatyti specialistams?
Pirminio psichikos sveikatos būklės įvertinimo tvarka egzistuoja. Priverstinai tą daryti galima tik esant pagrindui – pavojui, kai žmogaus elgesys gresia jo paties ir/arba kitų žmonių sveikatai ir gyvybei arba turtui. Tai nustatę kompetentingi specialistai gali tuo pasinaudoti. Ir naudojasi.
Bet, kaip ir sakote, tam turi būti pagrindas. Įtarimas, kad žmogus serga depresija, nebus argumentas jį pristatyti gydyti.
Žinoma, taip negalima.
Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie psichikos sveikatos svarbą, apie tai prabyla net pramogų pasaulio žvaigždės. Ar yra rizikos, kad ilgainiui ši tema taps tiek populiari ir išviešinta, jog žmonės nebematys prasmės kreiptis į specialistus?
Dažnai kalbant apie tą patį dalyką žmonių reagavimas atbunka ir susidomėjimas krenta. Tačiau ši sritis yra per mažai aptarta, nes yra labai daug įvairių jos aspektų. Pavyzdžiui, mes labai mažai žinome ir kalbame apie sveikimą, kaip skirtingai žmonės sveiksta nuo psichikos sveikatos sutrikimų.
Taip pat reikėtų kalbėti ir apie geruosius pavyzdžius, kai žmonės net ir turėdami labai sunkių sutrikimų gebėjo priimti pagalbą, sukurti naujus socialinius ryšius, išmokti naujos profesijos, dalį savo laiko skirti kitiems žmonėms. Tai turėtų apimti ne tik žvaigždes, bet ir paprastus žmones.
Labai svarbu, kad kalbėtume ne tik apie atsparumą psichikos sveikatos sutrikimams, bet ir apie pozityvią psichikos sveikatos pusę. Užsienyje plėtojama praktika, vadinama flourishing, kai diskutuojama ne tik apie tai, kaip nesusirgti psichikos sutrikimais ar ligomis, bet ir apie pačios geriausios psichikos būklės pasiekimą.
Mes taip pat turėtume kurti sąlygas patiems geriausiems ir talentingiausiems žmonėms, kurie gali skatinti šalies progresą. Dabar dažnai, ypač mokyklose, orientuojamės į vidutiniškai besimokančius vaikus, tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tuos, kurie nori pasiekti patį aukščiausią lygį.
