Ruandos genocidas prasidėjo 1994 metų balandžio šeštą dieną – tądien lėktuvo katastrofoje žuvo prezidentas J. Habyarimana ir Burundžio prezidentas C. Ntaryamira.
Šis įvykis tapo pretekstu masinėms tutsių (jie buvo kaltinami numušę prezidento lėktuvą) žudynėms: nuo balandžio šeštos dienos, iki tų pačių metų birželio 16 dienos, kariuomenė ir hutų ekstremistų karinės grupuotės išžudė apie 0,5–1 mln. tutsių.
Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro organizuotoje konferencijoje „Hidden Wounds of War. Trauma, Healing and Recovery among Ukrainian veterans” kalbėjęs Ryszard Chudy buvo vienas iš Jungtinių Tautų taikdarių, genocido metu, kartu su kitais JT pareigūnais, atvykęs į Lenkų bažnyčią, esančią netoli Gikondo regiono.
Būtent žudynės, įvykusios prie šios bažnyčios, buvo pirmasis dokumentuotas genocido atvejis. Stefan Steč, lenkų ginkluotųjų majoras ir JT taikdarys, užfiksavo vykstančias žudynes, paliktus tutsių lavonus. Vėliau ši medžiaga tapo neįkainojamais įrodymais, siekiant nubausti genocido organizatorius. Manoma, jog vien šioje bažnyčioje, itin sparčiai buvo nužudyti 110 tutsių – nepasigailėta nei vaikų, nei moterų.
Ryszard Chudy: „Daugiau jokio karo, niekada"
Ryszard Chudy buvo vienas iš JT taikdarių, savo akimis mačiusių žudynes bažnyčioje. Vyras pasakojo, jog tai iš esmės pakeitė jo požiūrį į smurtą, bei karą. Nuo to laiko, jis tapo pacifistu.
„Aš anksčiau galvojau – duok man priešą, aš žinosiu ką daryti. Bet po Ruandos, aš sakau – daugiau jokio karo, niekada daugiau“, – kalbėjo R. Chudy.
O tai – gana iškalbinga, mat R. Chudy anksčiau dirbo karščiausiuose pasaulio taškuose: Ukrainoje, Kuveite, Kambodžoje, Irake.
Daugelis Ruandos genocidų aukų buvo žiauriai nužudomos užkapojant mačetėmis – retais atvejais, aukos buvo nušaunamos, tačiau dažniausiai buvo siekiama taupyti kulkas. Be to, dažnai tutsius nužudydavo ne kariuomenės daliniai, o kiti gyventojai, kurie šaunamųjų ginklų neturėjo.
„Jie (hutsiai, aut. pastaba) vaikams mačete nukirto mačete rankas sakydami, kad rankos turi būti trumpesnės.
Visi žmonės buvo surinkti į bažnyčią, tuomet padalinti į kelias grupes ir išžudomi“, – tragedijos detales pasakojo R. Chudy.
Nors po genocido JT taikdariai buvo kaltinami neveiksnumu, iš tiesų JT taikdariai turi labai ribotas galias – pavyzdžiui, šaunamuosius ginklus jie gali naudoti tik savigynos metu, arba leidus JT saugumo tarybai. O pats R. Chudy tuo metu išvis nebuvo ginkluotas.
Tad misijoje dalyvavę taikdariai buvo pasmerkti stebėti, kaip šimtai tutsių yra žiauriai nužudomi.
“Aš stovėjau šalia 100 žmonių, kai jie buvo žudomi. Ir negalėjau nieko padaryti“, – apgailestavo R. Chudy.
Taikdariai įvykius išgyveno itin sunkiai
Po sustabdyto genocido, į tėvynę JT taikdariai grįžo būdami kiek kitokiais žmonėmis. Anksčiau minėtas Lenkijos majoras Stefan Stec ilgą laiką kentėjo nuo Potrauminio streso sindromo (PTSD).
2005 metais jis buvo pakviestas į specialią filmo „Ruandos Viešbutis“ peržiūrą. Šiame filme JT taikdariai vaizduojami kaip gana neefektyvūs, o po filmo vykusios diskusijos metu, dalis dalyvių kaltino JT taikdarius neefektyvumu – esą jie padarė nepakankamai, bandydami sustabdyti tutsių žudymą.
Netrukus po to, S. Stec susirgo, atsisakė valgyti ir mirė nuo PTSD komplikacijų – majorui buvo vos 40 metų.
R. Chudy pasakojo, jog ir jam buvo sunku atsistoti ant kojų.
„Kai grįžau į Varšuvą, gynybos ministras pasakė – paskambink jo žmonai, jis eina iš proto“, – pasakojo R. Chudy.
Vis dėlto, lenkas pasakojo, jog tuo metu ypač padėjo sportas – jis aktyviai sportuoja ir šiandien.
„Kai grįžau pas gydytoją, jis pasakė, kad turiu antsvorio. Jis man pasakė slidinėti, bėgioti, daugiau nevartoti degtinės. Aš vis dar užsiimu šiomis sporto šakomis ir vėliau“, – pasakojo buvęs JT taikdarys.
„Ir svarbu turėti gerus santykius su draugais“, – pridūrė jis.
Genocidas įvyko po pilietinio karo
Liūdnai pagarsėjusio Ruandos genocidas įvyko praėjus keliems metams po pilietinio karo.
1990 m. Ruandos patriotinis frontas (RPF), sukilėlių grupuotė, kurią daugiausia sudaro tutsių pabėgėliai, įsiveržė į šiaurinę Ruandą iš savo bazės Ugandoje ir pradėjo Ruandos pilietinį karą. Per ateinančius trejus metus nė vienai pusei nepavyko įgyti lemiamo pranašumo. Siekdama taikiai užbaigti karą, Ruandos vyriausybė, vadovaujama hutų prezidento Juvénal Habyarimana, 1993 m. rugpjūčio 4 d. pasirašė Arušos susitarimus su RPF.
Įtampą ypač padidino J. Habyarimanos nužudymas 1994 m. balandžio 6 d. – jo nužudymas sukūrė galios vakuumą, ir nutraukė sudarytus taikos susitarimus. Genocidiniai žudymai prasidėjo kitą dieną, kai dauguma hutų kareivių, policijos ir milicijos išžudė pagrindinius tutsių ir nuosaikius hutų karinius ir politinius lyderius.
Hutų vadai paskelbė apie prezidento mirtį, kaltindami tutsių grupuotę RPF, o paskui įsakė miniai „pradėti savo darbą“ ir „nieko negailėti“, įskaitant kūdikius. Balandžio 7 d. žmogžudystė išplito į kitus regionus – kiekvienu atveju, vietos pareigūnai, reaguodami į aukščiausias pareigūnas užimančių pareigūnų nurodymus, skleidė gandus, kad RPF nužudė prezidentą. Po to buvo duodamas ženklas, žudyti tutsius.
Hutu gyventojai, kurie per anksčiau ginklavosi ir ruošėsi genocidui, išlaikydami Ruandos paklusnumo valdžiai tradiciją, neabejodami vykdė įsakymus.
Žudikai išprievartavimą naudojo kaip įrankį, siekdami atskirti tutsių vyrus ir moteris.
Propagandos panaudojimas suvaidino svarbų vaidmenį tiek vykdant genocido, tiek taikant seksualinės prievartą. Hutu propaganda vaizdavo tutsių moteris kaip „seksualiai viliojančią „penktąją koloną“, taip jas dehumanizuojant. Manoma, jog genocido metu, buvo išprievartauta nuo 250 iki 500 tūkst. moterų.
Daugelis išgyvenusiųjų užsikrėtė ŽIV nuo vyrų, kuriuos užverbavo genocido vykdytojai. Konflikto metu, hutų ekstremistai iš ligoninių išleido šimtus AIDS sergančių pacientų ir subūrė juos į „prievartavimų būrius“. Šie būriai siekė užkrėsti seksualinės prievartos aukas ir sukelti „lėtą, nenumaldomą mirtį“ būsimoms seksualinės prievartos aukoms.
Genocido mastai ir žiaurumas sukėlė šoką visame pasaulyje, tačiau nė viena šalis nesikišo, kad jėga sustabdytų žudynes. Dauguma aukų buvo nužudytos savo kaimuose ar miesteliuose, daugumą jų nužudė kaimynai ir kaimo gyventojai. Hutu gaujos ieškojo bažnyčiose, mokyklų pastatuose besislepiančių aukų.
Prasidėjus genocidui, RPF greitai atnaujino pilietinį karą ir užėmė visą vyriausybės teritoriją, užbaigdamas genocidą ir priversdamas vyriausybę, bei genocido vykdytojus trauktis į Zairą (dabar Kongo Demokratinė Respublika).
Teismai būtų užtrukę virš 200 metų
Po genocido, didelė problema tapo sistemingas teismų sistemos naikinimas genocido ir pilietinio karo metu. Po genocido daugiau milijonui žmonių (beveik penktadaliui gyventojų) galėjo būti pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo genocide. RPF vykdė masinių asmenų ir tų asmenų, kurie dalyvavo genocide, areštų politiką, per dvejus metus po genocido įkalindama daugiau nei 100 000 žmonių.
Suėmimų tempas gerokai pranoko Ruandos kalėjimų sistemos pajėgumus, kalėjimai buvo perpildyti, o tai sąlygas, kurias „Amnesty International“ pavadino „žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu elgesiu“.
Per genocidą buvo sunaikintos valdžios institucijos, įskaitant teismų teismus, nužudyta daugybė teisėjų, prokurorų ir darbuotojų.
Iš 750 Ruandos teisėjų, genocido metu buvo nužudyti 506 teisėjai, o iš likusių kelių šimtų teisėjų, daugelis pabėgo iš Ruandos.
Dėl šių kliūčių teismai vyko labai lėtai: 130 000 įtariamųjų, po genocido buvo laikomi Ruandos kalėjimuose, o nuo 1996 m. iki 2000 m. pabaigos buvo išnagrinėtos 3 343 bylos. Iš kaltinamųjų, 20 % buvo nuteisti mirties bausme, 32 % – įkalinti iki gyvos galvos, o 20 % buvo išteisinti.
Buvo paskaičiuota, kad kalėjime esančių įtariamųjų teismams atlikti prireiks daugiau nei 200 metų, neįskaitant laisvėje likusių asmenų.
