Būdamas Pravieniškių kolonijoje R. Daškevičius praleido ir pelningiausiu tarp miesto banditų laikytą privatizavimą. Kai kurie jo buvę bendražygiai, tarp jų Saturnas Dubininkas-Satas, ryškiausiai sušvito legaliame versle, mezgė pažintis su įtakingiausiais Seimo nariais, ministrais, teisėsaugininkais, verslininkais ir žiniasklaidos grupių atstovais.
„Kaskart pirmuosiuose puslapiuose išspausdinta mano nuotrauka leidėjams padėdavo parduoti įspūdingiausius leidžiamų laikraščių, žurnalų tiražus“, – sakė „laukinio kapitalizmo“ epochoje vieną sėkmingiausių karjerų anuomet padariusių verslo elito atstovų Satas.
Tuo tarpu R. Daškevičius labai krimtosi nepavykus įsilieti į legalių verslininkų ir Kaune siautėjančių banditų gretas. Tad sugrįžęs iš „zonos“ jis ėmė smarkiai gerti. Neretai Daškė įsiveldavo į konfliktus, kurie baigdavosi policijoje.
H. Daktaras: „Jis buvo žodžio žmogus“
Praėjus kuriam laikui Lietuvoje prasidėjo naujas tarpusavio santykių aiškinimosi modelis – dėl pinigų ir akcijų susigrumdavo įvairiais (dažniausiai – pačiais nešvariausiais būdais) pasakiškus turtus susikrovę bendrovių savininkai, akcininkai, verslo partneriai.
Į šiuos tarpusavio nesutarimus žinomi Kauno verslininkai vis dažniau ėmė pasitelkti pamažu atgimstančią Daškinių gaują. Tokiais atvejais už paramą R. Daškevičiui ir jo vyrams būdavo atsilyginama įspūdingo dydžio pinigais, o kai kada pasiūlydavo daryti į bendrą verslą.
Taigi R. Daškevičius, buvęs bokso čempionas, „kietuolis“ ir žavus plevėsa, stovėjo ant naujos karjeros slenksčio.
Netikėtai suėmus H. Daktarą, R. Daškevičius galutinai įsitikino, kad primityvus reketas, atvirai vykdoma spirito ir cigarečių kontrabanda jau tampa „nebemadingomis“ augančios šešėlinės ekonomikos veiklos kryptimis.
Plačiai nuskambėjęs konfliktas su įtakinguoju kauniečiu milijonieriumi Sigitu Čiapu sužlugdė H. Daktaro karjerą kriminaliniame pasaulyje. Netrukus S. Čiapo dėka H. Daktaras buvo sulaikytas ir 7 metams atsidūrė už grotų. Tai galutinai pakeitė Daškės mąstyseną – jis ėmė dairytis naujos, mažesnių rūpesčių keliančios veiklos.
„Daškė daug jaunesnis už mane. Kada jis kariavo su Slabotke (Vilijampole), aš sėdėjau Sibire, o kai sugrįžau į Lietuvą, jis sėdėjo Pravieniškėse. Buvau kelis kartus su juo susitikęs. Jis man pasirodė konkretus, žodžio besilaikantis žmogus. Man jis patiko, nors neteko su juo daugiau pabendrauti. Kiek žinau, jo pagrindinė veikla buvo biznis, o legalus ar ne, tikrai negaliu tau pasakyti, nes nežinau“, – anksčiau žurnalistui skirtame laiške rašė H. Daktaras.
Kruvinos maudynės Daškinių pirtyje
Kai prieš keletą metų įsižiebė valdininkų, verslininkų ir sporto atstovų konfliktai dėl Kaune, Partizanų gatvės 192-ajame sklype, esančio regbio stadiono, paaiškėjo kai kurie tamsūs šios objekto praeities faktai.
Šių eilučių autoriui, rinkusiam medžiagą šia tema, Kauno vaikų ir jaunimo regbio klubo „Ąžuolas“ vadovas Vytautas Vasilenka sakė, kad prieš pat mirtį Daškė, lydimas apsaugininkų, išdidžiai vaikštinėdavęs po stadioną ir įdėmiai stebėdavęs čia prakaitą liejančius jaunuosius regbio žaidėjus.
Toks faktas neturėtų stebinti, nes ilgus metus apie Daškinių gaują ir jų aplinką informaciją operatyvinę informaciją kaupę Kauno kriminalinės policijos darbuotojai prisimena, kaip iškart po privatizacijos R. Daškevičiaus vyrai ūždavo Partizanų gatvės 192-uoju numeriu pažymėtoje pirtyje.
Pasakojama, kad į šią Daškinių pamėgtą poilsio bazę neretai būdavo atvežami ir nepaklusnūs ar duoklės nenorėję mokėti Kauno bendrovių savininkai.
„Jūs turite pasirinkimą. Dirbkite su mumis arba mes jus sunaikinsime!" – taip Daškiniai mėgdavo sakyti pasakiško pelno su banditais pasidalyti nenorėjusiems verslininkams.
Po tokių įspėjimų Žaliakalnio gaujos smogikai nepaklusnius turčius įmerkdavo į pirties baseiną ir taip juos kankindavo, kol pastarieji neiškentę sutikdavo sumokėti nemažą savo uždirbto pelno dalį. Po to banditai ir jų kankinti verslininkai prisėsdavo prie vieno stalo ir lyg niekur nieko puotaudavo iki paryčių.
Gaujos vardas atbaidė klientus
Prieš keletą metų šių eilučių autorius žvalgėsi pirtyje, kur kadaise siautėdavo Daškiniai. Pravažiavus pagrindinius Partizanų gatvės daugiabučių kiemus, įsukus į patį galą, už keliasdešimties metrų tarp daugiabučių esančios stadiono žemės teritorija aptverta. Ją saugo tik aukšti geležiniai vartai, netoliese – sovietmečiu populiaraus Alytaus statybos tipo sargo namelis.
Erdviame kieme stovi du namai. Pirties kompleksas ir mūrinis svečių namas, kuriame veikė biliardinė, baigti statyti 1981 metais. Praėjus daugeliui metų po kraupiųjų įvykių ši pirtis nesulaukė klientų susidomėjimo, todėl sunyko ir 2005 metais galutinai nutraukė veiklą.
Vieša paslaptis, jog daugelis kauniečių iš aplinkinių rajonų, išgirdę kraupią šios pirties praeitį, iškart atsisakydavo sumanymo joje atsipalaiduoti.
Sargo išpažintis
Ne vienerius metus buvusią Daškinių pirtį prižiūrėjo netoliese esančiame kukliame name su šeima besiglaudžiantis sargas Vladas.
„Kadaise dirbau vėliau liūdnai pagarsėjusios EBSW grupės privatizuotoje F. Dzeržinskio staklių gamykloje. Vienu metu ir aš buvau jos smulkiuoju akcininku, vėliau tos akcijos paslaptingai pradingo. Mano žiniomis, Gintaras Petrikas galėjo būti prispaustas banditų, todėl šią pirtį paprasčiausiai atidavė Daškiniams“, – teigė kraupią praeitį slepiančios pirties prižiūrėtojas.
Vladas sakė, kad kurį laiką šios pirties direktoriumi buvo paskirtas R. Daškevičiaus brolis Artūras. Prieš Daškinių gaujos narių gyvenimus sužlugdžiusius „cigarečių karus“ keletą metų Partizanų gatvės pirties akcininku buvo paskirtas ir šiuo metu bausmę Pravieniškėse atliekantis Edmundas Bilinskas-Edma.
Pašnekovo teigimu, maždaug 1995–1997 metais kone kiekvieną savaitgalį šioje pirtyje netikėtai pasirodydavo automatais ginkluoti „Aro“ pareigūnai. Įsiveržę grėsmingai atrodantys kovotojai mikliai suguldydavo besilinksminančius gangsterius ir jų svečius tiesiog veidais į žemę.
