Dar tik šimtą dienų dirbančios šalies valdžios pečius užgulė naujas rūpestis – kam įsiūlyti daugiau nei aštuoniasdešimt Panevėžio ir Kėdainių miškuose klajojančių stumbrų. Neapsikentę girių milžinų pridaromų šimtatūkstantinių ir kasmet augančių nuostolių, šio krašto ūkininkai skundais užvertė Aplinkos ministeriją ir Seimą. Ką valdžia renkasi: ginti ūkininkų interesus ar išsaugoti gyvąją gamtą?
Bando įsiūlyti stumbrus
Dar tik šimtą dienų dirbančios šalies valdžios pečius užgulė naujas rūpestis – kam įsiūlyti per aštuoniasdešimt Panevėžio ir Kėdainių miškuose laisvėje klajojančių stumbrų.
Neapsikentę girių milžinų pridaromų šimtatūkstantinių ir kasmet augančių nuostolių, šio krašto ūkininkai skundais užvertė Aplinkos ministeriją ir Seimą. Mat į raudonąją knygą įrašytų stumbrų patys žemdirbiai neturi teisės net baidyti iš niokojamų pasėlių.
Stumbrams šeimininkų asmeniškai ėmęsis ieškoti Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas džiaugiasi jau iškišęs kelis galiūnus. Seimo narys ir ministerijos atstovai girių gražuoliams kuria kalinių ateitį ir žada, kad jau po kelerių metų juos bus įmanoma pamatyti tik rezervatuose. Gyvūnų prižiūrėtojai tokiais užmojais baisisi.
Kompensacija neguodžia
Už stumbrų padarytą žalą kasmet iš valstybės biudžeto mokamos šimtatūkstantinės kompensacijos. Pernai šie girių galiūnai Panevėžio rajono ūkininkams pridarė 45 tūkst. Lt nuostolį, Kėdainių krašto žemdirbiams – 250 tūkst. Lt, tai yra dvigubai daugiau nei 2011-aisiais.
Ūkininkai baiminasi, kad, kasmet didėjant nuniokotų pasėlių plotams, ateityje valstybei stumbrų pridaroma žala gali tapti nebepakeliama finansine našta.
„Iki šiol stumbrų padarytą nuostolį atlygina valstybė, bet ji pati neturtinga, tad neaišku, kaip bus ateityje. Juo labiau kad nieko nedarant žala kasmet didės“, – mano Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Virmantas Ivanauskas.
Girių galiūnų trypiamų pasėlių šeimininkai mato vienintelę išeitį – septintajame dešimtmetyje Panevėžio urėdijai pradėjus atkurti stumbrų populiaciją iš aptvarų į laisvę išleistus galvijus išvežti iš šio krašto girių.
„Dar prieš penketą šešetą metų ūkininkai į stumbrų padarytą žalą dėmesio nekreipdavo, dar pasigrožėdavo girių karaliais. Dabar jokio grožio nebeliko, kai keliasdešimties galvijų banda sustoja laukuose“, – teigė V. Ivanauskas.
Kad ūkininkus įvarytų į neviltį, stumbrams net nereikia nuėsti pasėlių, pakanka išeiti į pamiškę pasišildyti saulutėje. Tokių bandai pavasarį perėjus per užsėtą lauką iš jo lieka tik purvynas.
Žemdirbiai pastebi, kad stumbrai darosi akivaizdžiai drąsesni – nebijo nei žmonių, nei važiuojančių ir signalizuojančių automobilių.
„Jau penketą metų Seimo prašome ką nors daryti, bet problema tik aštrėja“, – piktinasi V. Ivanauskas.
Perkraustys į rezervatus
Paskutinis susitikimas su jau šios kadencijos Seimo ir Aplinkos ministerijos atstovais ūkininkams suteikė vilties atsikratyti keturkojų kaimynų. Politikai ir valdininkai rengiasi per keletą metų laisvėje nebepalikti nė vieno stumbro – Panevėžio ir Kėdainių miškų galiūnus iškraustyti į jiems įrengtus rezervatus.
„Daugiau stumbrų į laisvę neleisim. Kai netyčia pabėgo iš aptvarų, pasirodė, kad Lietuvos teritorija stumbrui netinkama, nes per daug urbanizuota. Tai – žemdirbiškas kraštas, ne Belovežo giria. Stumbrai galės gyventi aptvaruose, taip būtų saugoma rūšis, o Lietuvoje vykdoma tik šviečiamoji, edukacinė veikla“, – teigė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys.
Anot jo, stumbrams numatyta vieta netoli sienos su Lenkija esanti Dainavos giria Dzūkijoje, Aukštaitijos ir Žemaitijos nacionaliniuose parkuose. Pasak L. Budrio, kai kurie mokslininkai spėja, kad Kėdainių ir Panevėžio žemdirbius piktinantys galiūnai gali būti ne pasprukę iš Krekenavos stumbryno, o atkeliavę iš kaimyninės Lenkijos Belovežo girios.
Įkurtuvėms prašys Europos pinigų
Stumbrams perkelti tikimasi gauti Europos Sąjungos paramą – Lietuva bandys įrodyti turinti problemų dėl tarptautiniu mastu saugomos gyvūnų rūšies.
Daugiausia kainuos, L. Budrio teigimu, įrengti naujus maždaug 100 ha užimančius aptvarus – specialios vielos trijų metrų aukščio tvoras. Skaičiuojama, kad tam reikės ne vieno milijono litų.
Kol apie naujuosius girių milžinų namus dar tik kalbama, L. tikina, kad valstybė ūkininkams ir toliau lieka įsipareigojusi atlyginti visus dėl stumbrų patiriamus nuostolius.
„Dar nėra buvę atvejo, kad valstybė nesumokėtų už žalą“, – pabrėžė departamento direktorius.
Gal kam reikia stumbro?
Seimo Aplinkos apsaugos komitetui vadovaujančiam Algimantui Salamakinui gresia įkyrėti kolegoms bandant įsiūlyti vieną kitą stumbrą.
„Prieš savaitę Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorei Rūtai Baškytei įsiūliau keturis stumbrus – po du į Aukštaitijos ir Žemaitijos nacionalinius parkus. Į mano šauksmą atsiliepė ir Marijampolės gyventojas, skambino ir anykštėnas, sakė, kad turi daug nedirbamos žemės, irgi galėtų paimti. Bet stumbrus siūlau su sąlyga, kad jų nenugalabys“, – derybomis patenkintas A. Salamakinas.
Seimo narys teigė matantis tik du pasirinkimus: arba stumbrus uždaryti, arba valstybei susitaikyti, kad ateityje gali tekti žemdirbiams išmokėti kelis kartus didesnes nei dabar kompensacijas.
Apvare nebetelpa
Dar iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje. Ilgainiui dėl žemdirbystės plėtros, spartaus žmonių gausėjimo ir medžioklės šie galiūnai buvo išstumti į jiems mažai tinkamus gyventi, nuošalius, gūdžius miškus, o iki 1854 metų Lietuvoje buvo išnaikinti visi stumbrai.
Jų populiaciją Lietuvoje atkurti imtasi 1969-aisiais, kai iš Rusijos rezervato į 50 ha ploto aptvarus Krekenavos seniūnijos Pašilių kaime buvo atvežta pirmoji stumbrų pora.
Planuota, kad po kelių dešimtmečių laisvai Lietuvos miškuose ganysis bent 200 stumbrų.
„Pašiliuose stumbrynas buvo įrengtas kaip mokykla šitiems galiūnams, kad iš toli atvežti priprastų prie Lietuvos sąlygų prieš juos išleidžiant į laisvę“, – „Sekundei“ teigė Panevėžio urėdijos stumbryno jėgeris Rytas Papšys.
Paskutiniai stumbrai išleisti 1992-ųjų žiemą.
Šiuo metu laisvėje gyvena 82 galiūnai.
50 ha aptvare ganosi dar 19 suaugusių ir jauniklių. Anot jėgerio, rezervatas girių milžinams jau per ankštas – vienam suaugusiam stumbrui reikia bent 4 ha ploto.
Nelaisvėje gyvenančių stumbrų prižiūrėtojai guodžiasi nors tuo, kad šie gyvūnai jauniklius veda kas porą metų.
„Ant mūsų pečių – dvi rimtos problemos. Turime spręsti, kaip išlaviruoti tarp ūkininkų ir laisvėje esančių stumbrų, ir galvoti, ką daryti su besiganančiais ir besidauginančiais aptvaruose“, – teigė jėgeris.
Nepaliko vietos gyvūnams
Ūkininkų skundai dėl stumbrų R. Papšio nestebina. Tačiau, jo nuomone, žemdirbiai iš dalies patys kalti dėl ištrypiamų pasėlių: jie suaria laukus iki pat miško ir nepalieka vietos žolėdžiams gyvūnams.
R. Papšys nesutinka, kad Lietuva – netinkamas kraštas stumbrams. Tokie svarstymai jėgeriui atrodo keistai. Jį stebina, kad ūkininkų interesai iškeliami aukščiau rūšies išlikimo klausimo.
„Visi džiaugiasi pandomis Kinijoje, o gal po kelių dešimtmečių atsiras irgi šaukiančiųjų, kad jas reikia naikinti.
Ar mes suprastume tokius ateities žmones? Ar dėl 1000 hektarų, kur stumbrai pridarė nuostolių, dabar reikia išnaikinti šitą rūšį? Šių dienų ūkininkai – chemijos ir bankų vergai, tai nebe tas diedukas, kuris obuolį ir morkytę į turgų nešdavo parduoti ir dar jais su zuikiu pasidalindavo. Tiek, kiek ūkininkai užaugina ir išveža, Lietuvos poreikius turbūt jau šimtą kartų viršytų. Ar dėl to, kad jie užsidirbtų parduodami užsieniečiams produkciją, reikia išnaikinti gyvūnus?
Dėl chemija pritręštų laukų jau zuikiai baigia išnykti. Žemės savininkai tegul neįsivaizduoja, kad jie gali daryti ką nori. Su gamta reikia ieškoti kompromiso“, – mano R. Papšys.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
