Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
su ta kairiaja kelio puse tai įdomiai
Gerbiamas Nurchci,
Teigiate:"Masiškai leisdami kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams atgauti (ar neatsisakyti) LR pilietybės, turėtume tas pačias teises pripažinti ir iš Lietuvos išvykusiems kitataučiams (ir jų palikuonims)."
Nebūtinai. Laikyti save Lietuvos IŠEIVIU glima ir būnant kitos valstybės piliečiu. Dalyvauk NElietuviškų organizacijų veikloje, lankyk NElietuviškas pamaldas bažnyčioje, leisk vaikus į (šeštadieninę (sekmadieninę)) NElietuvišką mokyklą, skaityk NElietuvišką spaudą ir interneto tinklalapius, galiausiai, kiekvieną kartą, progai pasitaikius, apsilankyk (SAVO TĖVŲ) Tėvynėje - prašom.
Rasizmo čia neįžiūrėčiau. Taip, neneigiu, - lietuvių dvigubos pilietybės atveju esama KRAUJO METAFIZIKOS aspekto. Bet tai nėra rasizmas. Sutinku, pagal aristotelinę logiką, jei viena TEIGI, ergo KITA neigi. Iš aristotelinės logikos perspektyvos rasizmas ir kraujo metafizika gali atrodyti tapatūs reiškiniai. Fenomenologiškai tapatūs reiškiniai SKIRTINGUOSE KONTEKSTUOSE įgyja PRIEŠINGAS (opozicines) vertes.
Pagarbiai,
Lietuvė
Teigiate:"Masiškai leisdami kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams atgauti (ar neatsisakyti) LR pilietybės, turėtume tas pačias teises pripažinti ir iš Lietuvos išvykusiems kitataučiams (ir jų palikuonims)."
Nebūtinai. Laikyti save Lietuvos IŠEIVIU glima ir būnant kitos valstybės piliečiu. Dalyvauk NElietuviškų organizacijų veikloje, lankyk NElietuviškas pamaldas bažnyčioje, leisk vaikus į (šeštadieninę (sekmadieninę)) NElietuvišką mokyklą, skaityk NElietuvišką spaudą ir interneto tinklalapius, galiausiai, kiekvieną kartą, progai pasitaikius, apsilankyk (SAVO TĖVŲ) Tėvynėje - prašom.
Rasizmo čia neįžiūrėčiau. Taip, neneigiu, - lietuvių dvigubos pilietybės atveju esama KRAUJO METAFIZIKOS aspekto. Bet tai nėra rasizmas. Sutinku, pagal aristotelinę logiką, jei viena TEIGI, ergo KITA neigi. Iš aristotelinės logikos perspektyvos rasizmas ir kraujo metafizika gali atrodyti tapatūs reiškiniai. Fenomenologiškai tapatūs reiškiniai SKIRTINGUOSE KONTEKSTUOSE įgyja PRIEŠINGAS (opozicines) vertes.
Pagarbiai,
Lietuvė
Gerb. Nurchaci, nezinau, ka galvoja Saulius, bet pagriskit - si karta be politkorektiskumo - kodel turėtume tas pačias teises pripažinti ir iš Lietuvos išvykusiems kitataučiams (ir jų palikuonims)? Ar negaletume viena karta pasielgti kaip zydai, idealistiskai? Jei turi lietuvisku saknu, tai kodel negali tapti LR pilieciu besalygiskai? Juk nebusi nedraugingas Lietuvai. Ar cia rasizmas?
"XX amžiaus pradžioje, kai politiniame to meto žemėlapyje Lietuvos nebuvo, Romeris save, pirmiausia kaip pilietis, tapatino su Istorine Lietuva (iš esmės dabartine Lietuvos ir Baltarusijos teritorija. XX a. pradžios samprata Istorinė Lietuva apėmė apytikriai tuometines Gardino, Vilniaus, Kauno, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijas). Romeris Istorinę Lietuvą apibūdino kaip integralų kraštą, besiremiantį istoriniu, teritoriniu, ekonominiu ir kultūriniu bendrumu."
" Matydamas, kad kylanti lenkiškojo ir lietuviškojo nacionalizmo banga gali suskaldyti šį kraštą į atskiras dalis, sukelti čia gyvenančių tautų (lietuvių, lenkų, baltarusių ...) gilią nesantaiką ir įžiebti dėl ginčijamų teritorijų ilgalaikius jų vaidus, Romeris sukūrė specialią „kraštietišką-krajovcinę“ ideologiją. Krajovciškumą jis apibrėžė kaip griežtai demokratinę, antinacionalistinę ideologiją, grindžiamą bendros pilietybės principu. Šis principas buvo iškeliamas virš tautinio, taip stengiantis derinti krašto tautų etnokultūrinius poreikius ir siekius. Deja, jam nepavyko sutelkti įtakingesnio šios ideologijos pasekėjų būrio, nepavyko surasti reikiamo pritarimo nei tarp to meto lietuvių, nei tarp lenkų politikų... Ir vieni, ir kiti orientavosi pirmiausia į tautinių interesų tenkinimą ir tokios orientacijos pagrindu - į tautinių Lietuvos ir Lenkijos valstybių kūrimą."
" Po 1919 m. įvykių, kai Lenkijos ir Lietuvos, lietuvių ir lenkų konfliktas tapo chronišku karo židiniu, Romeris ryžtingai stojo lietuvių pusėn. Jis suprato, kad nacionalizmo ideologijos poveikyje išsivystę procesai yra nesustabdomi. Romeris ne kartą savo veikaluose, straipsniuose yra pažymėjęs, kad po 1919 metų susiformavusios aplinkybės padėjo šiuolaikinei demokratijai kurti tik tautines valstybes. O tokį sugebėjimą buvusios Istorinės Lietuvos žemėse, 1917-1919 m. geopolitinės konsteliacijos sąlygomis, teparodė vieni tik lietuviai. Lietuvos kaip tautinės valstybės teisėtumas M. Romeriui jau 1920 metais nekėlė jokių abejonių."
Pasakykim vieną kartą tiesiai šviesiai, kad Lietuvos Respublika, atkūrusi savo valstybingumą 1990.03.11., pratęsia Lietuvos Respublikos valstybingumą, PASKELBTĄ 1918.02.16., kuris buvo TAUTŲ PAVASARIO pasekmė.
Kodel mes turim bijoti NET savo seselio? Iskelkim viena karta tautini principa virs antinacionalistines ideologijos. Jei mes pasakysim, kad esam the winners, tai ir busim tokie. Ir kiti mumis patikes.
Slavojus Žižekas: "Manau, mums reikia ekscentriškos pozicijos, kokia ir yra mūsiškė. Taigi, noriu pranešti, kad mes čia ne tam, kad mokytumėmės iš jūsų. Vietoj to, jūs turite mokytis iš mūsų. Mes turime būti visiškai avangardiški."
As we are liberated from our fear, our presence automatically liberates others.
"XX amžiaus pradžioje, kai politiniame to meto žemėlapyje Lietuvos nebuvo, Romeris save, pirmiausia kaip pilietis, tapatino su Istorine Lietuva (iš esmės dabartine Lietuvos ir Baltarusijos teritorija. XX a. pradžios samprata Istorinė Lietuva apėmė apytikriai tuometines Gardino, Vilniaus, Kauno, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijas). Romeris Istorinę Lietuvą apibūdino kaip integralų kraštą, besiremiantį istoriniu, teritoriniu, ekonominiu ir kultūriniu bendrumu."
" Matydamas, kad kylanti lenkiškojo ir lietuviškojo nacionalizmo banga gali suskaldyti šį kraštą į atskiras dalis, sukelti čia gyvenančių tautų (lietuvių, lenkų, baltarusių ...) gilią nesantaiką ir įžiebti dėl ginčijamų teritorijų ilgalaikius jų vaidus, Romeris sukūrė specialią „kraštietišką-krajovcinę“ ideologiją. Krajovciškumą jis apibrėžė kaip griežtai demokratinę, antinacionalistinę ideologiją, grindžiamą bendros pilietybės principu. Šis principas buvo iškeliamas virš tautinio, taip stengiantis derinti krašto tautų etnokultūrinius poreikius ir siekius. Deja, jam nepavyko sutelkti įtakingesnio šios ideologijos pasekėjų būrio, nepavyko surasti reikiamo pritarimo nei tarp to meto lietuvių, nei tarp lenkų politikų... Ir vieni, ir kiti orientavosi pirmiausia į tautinių interesų tenkinimą ir tokios orientacijos pagrindu - į tautinių Lietuvos ir Lenkijos valstybių kūrimą."
" Po 1919 m. įvykių, kai Lenkijos ir Lietuvos, lietuvių ir lenkų konfliktas tapo chronišku karo židiniu, Romeris ryžtingai stojo lietuvių pusėn. Jis suprato, kad nacionalizmo ideologijos poveikyje išsivystę procesai yra nesustabdomi. Romeris ne kartą savo veikaluose, straipsniuose yra pažymėjęs, kad po 1919 metų susiformavusios aplinkybės padėjo šiuolaikinei demokratijai kurti tik tautines valstybes. O tokį sugebėjimą buvusios Istorinės Lietuvos žemėse, 1917-1919 m. geopolitinės konsteliacijos sąlygomis, teparodė vieni tik lietuviai. Lietuvos kaip tautinės valstybės teisėtumas M. Romeriui jau 1920 metais nekėlė jokių abejonių."
Pasakykim vieną kartą tiesiai šviesiai, kad Lietuvos Respublika, atkūrusi savo valstybingumą 1990.03.11., pratęsia Lietuvos Respublikos valstybingumą, PASKELBTĄ 1918.02.16., kuris buvo TAUTŲ PAVASARIO pasekmė.
Kodel mes turim bijoti NET savo seselio? Iskelkim viena karta tautini principa virs antinacionalistines ideologijos. Jei mes pasakysim, kad esam the winners, tai ir busim tokie. Ir kiti mumis patikes.
Slavojus Žižekas: "Manau, mums reikia ekscentriškos pozicijos, kokia ir yra mūsiškė. Taigi, noriu pranešti, kad mes čia ne tam, kad mokytumėmės iš jūsų. Vietoj to, jūs turite mokytis iš mūsų. Mes turime būti visiškai avangardiški."
As we are liberated from our fear, our presence automatically liberates others.
Sauliau, vertinu tavo straipsnius, bet šiuo atveju matau daugiau emocijų negu analizės.
Lietuvybė - geras dalykas, bet prie ko čia pilietybė? Lietuvybė, tautiškumas - tai emocinis ryšys su savo (ar savo protėvių) kilmės šalimi, su savo etnosu. Laikyti save lietuviu ir puoselėti lietuvybę galima ir būnant kitos valstybės piliečiu. Dalyvauk lietuviškų organizacijų veikloje, lankyk lietuviškas pamaldas bažnyčioje, leisk vaikus į šeštadieninę (sekmadieninę) lietuvišką mokyklą, skaityk lietuvišką spaudą ir interneto tinklalapius, galiausiai, kiekvieną kartą, progai pasitaikius, apsilankyk Tėvynėje - prašom.
Kas kita - pilietybė, kuri nustato asmens (piliečio) ir valstybės tarpusavio teises ir pareigas. Aišku, Lietuvos piliečiai yra ne tik lietuviai, bet ir kitataučiai. Štai čia ir prasideda "įdomybės". Masiškai leisdami kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams atgauti (ar neatsisakyti) LR pilietybės, turėtume tas pačias teises pripažinti ir iš Lietuvos išvykusiems kitataučiams (ir jų palikuonims). Dalis jų etninių tėvynių nėra Lietuvai draugingos valstybės. Atspėkite, kam tokiu atvėju bus lojalūs ten gyvenantys buvę (ir vėl jais tapę) Lietuvos piliečiai - kitataučiai? Štai kur problema, o ne tik juridiniai - techniniai referendumo surengimo klausimai. Aš linkęs pritarti Šindeikiui (žr. paskutinį "Veidą"), kad dvigubos pilietybės siekiama pragmatiniais, o ne idealistiniais sumetimais.
Lietuvybė - geras dalykas, bet prie ko čia pilietybė? Lietuvybė, tautiškumas - tai emocinis ryšys su savo (ar savo protėvių) kilmės šalimi, su savo etnosu. Laikyti save lietuviu ir puoselėti lietuvybę galima ir būnant kitos valstybės piliečiu. Dalyvauk lietuviškų organizacijų veikloje, lankyk lietuviškas pamaldas bažnyčioje, leisk vaikus į šeštadieninę (sekmadieninę) lietuvišką mokyklą, skaityk lietuvišką spaudą ir interneto tinklalapius, galiausiai, kiekvieną kartą, progai pasitaikius, apsilankyk Tėvynėje - prašom.
Kas kita - pilietybė, kuri nustato asmens (piliečio) ir valstybės tarpusavio teises ir pareigas. Aišku, Lietuvos piliečiai yra ne tik lietuviai, bet ir kitataučiai. Štai čia ir prasideda "įdomybės". Masiškai leisdami kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams atgauti (ar neatsisakyti) LR pilietybės, turėtume tas pačias teises pripažinti ir iš Lietuvos išvykusiems kitataučiams (ir jų palikuonims). Dalis jų etninių tėvynių nėra Lietuvai draugingos valstybės. Atspėkite, kam tokiu atvėju bus lojalūs ten gyvenantys buvę (ir vėl jais tapę) Lietuvos piliečiai - kitataučiai? Štai kur problema, o ne tik juridiniai - techniniai referendumo surengimo klausimai. Aš linkęs pritarti Šindeikiui (žr. paskutinį "Veidą"), kad dvigubos pilietybės siekiama pragmatiniais, o ne idealistiniais sumetimais.
Gerbiami Konstitucinio tesimo teisėjai suabsoliutina silogizavimą, deduktyvinį mąstymą, sureikšminą KALBĄ. Apšvietę racionaliąją, formalios logikos dėsniams paklūstnčią sąmonės dalį, ponai KT teisėjai ingnoruoja dulsvąją, blandžiąją sąmonės zoną - archetipų zoną. Ir patenka jos pasalon, -- vyksta Kaino ir Abelio misterija, TAUTOS kūne veriasi takoskyra, analogiška pokario brolžudiškam karui. Lietuvis kerta lietuvišką šaką. Atsipeikėkite, Jūs, Baimės ir Nepasitikėjimo Ministerijos klere! Jei gerbiate KALBĄ (lenkiu galvą prieš Jus, jei taip), tai turite žinoti, kad "atskiras", visų pirma, reiškia "atsiskyręs", "pavienis". Taigi kalbama apie nuo TAUTOS KŪNO atsiskyrusį ir/arba atskirtą lietuvį, gyvenantį/gyvenusį SKYRIUM nuo Lietuvos, gimusį ne Lietuvoje. Quad erat demonstrandum. Gerbiami politikai, nebūkite hipnobilūs, nepasiduokite KT kazuistinei hipnozei, nekirskite lietuviškos šakos -- ji ir taip nestipri...
...ka cia paistot jei nieko neismanot! Paklauskit "tikro lietuvio" is "L.Ryto" ir kt. Viskas kaip mat atsistos i savo vietas! Ir aplamai, daug nekalbejus, - BALSUOKITE uz "tikraji lietuvi"! Ura, Draugai!
...ka cia paistot jei nieko neismanot! Paklauskit "tikro lietuvio" is "L.Ryto" ir kt. Viskas kaip mat atsistos i savo vietas! Ir aplamai, daug nekalbejus, - BALSUOKITE uz "tikraji lietuvi"! Ura, Draugai!
O kodėl iki šiol neprieštaravo?
Hm... Na, kažkaip autorius iškart palaiko nuomonę, kad dviguba pilietybė privalo būti suteikta. Nors Konstitucijai tai prieštarauja. Kokią čia išeitį turi rasti politikai?
Situacija tikrai bjauri, kai politikai turi kalbėti priešingai negu galvoja, kad pasiektų norimą rezultatą. Bet šalia Spurgos yra ir Čyvo straipsnis, kuris kaip tik ir skatina tą visuotinį nepasitikėjimą.
REKLAMA
REKLAMA
Šis tas apie žemuoges, miltus ir tiesioginę demokratiją