Žiūrėdamas neseniai iš gyvenimo pasitraukusio režisieriaus Ingmaro Bergmano filmą „Žemuogių pievelė“ vis stebėdavausi, kodėl filmo herojus profesorius Isakas Borgas vairuodamas automobilį važiuoja kairiąja kelio puse – prisimenate, kai jis vos nesusidaužia kaktomuša su kitu automobiliu, gali pasirodyti, jog profesorius išsuko į priešingą eismo juostą.
Miltai gali nulemti?
Iš tikrųjų profesorius eismo taisyklių nepažeidė: 1957 m., kai pasirodė filmas, Švedijoje eismas dar vyko kairiąja kelio puse. Tiesa, beveik visų, kaip ir profesoriaus Borgo, Švedijos automobilių vairas jau ir tuo metu buvo kairėje pusėje, o kaimyninėse šalyse Suomijoje ir Norvegijoje eismas vyko dešiniąja kelio puse. Šią problemą Švedijoje buvo mėginta išspręsti 1955 m. surengus referendumą, tačiau beveik 83 proc. gyventojų idėją pakeisti eismo pusę iš kairės į dešinę atmetė. Galų gale iniciatyvos ėmėsi parlamentas, 1963 m. priėmęs sprendimą pakeisti eismo pusę, o tai buvo atlikta nuo 1967 m. rugsėjo 3 d.
Sunku suabejoti tuo, kad Švedijos parlamentas pasielgė teisingai, net ir paneigdamas tautos valią. Akivaizdu, kad tokį žingsnį atlikti reikėjo kuo anksčiau, nes jis neišvengiamas. Bėgant laikui persitvarkyti darėsi vis sunkiau, o nepatogumai tik augo. Galima palyginti, kiek automobilių riedėjo gatvėse prieš daugiau nei keturis dešimtmečius, ir kiek jų rieda dabar. Tuo metu kaimyninių valstybių sieną kasdien kirsdavo šimtai automobilių, o dabar tūkstančiai, dešimtys tūkstančių.
Iškart pasakau, kad sutinku su teiginiu, jog tikros demokratijos Lietuvoje nėra daug, o Lietuvos politikai linkę paveržti valdžią iš žmonių, kuriems ji priklauso. Tačiau padėtį čia turi pataisyti brandžiose demokratijose plačiai naudojami politinio dalyvavimo, įtraukimo, konsultacijų mechanizmai, ir tik atskirais atvejais verta naudotis tiesioginės demokratijos teikiamomis galimybėmis. Nesu nusistatęs prieš tiesioginę demokratiją, tačiau akivaizdu, kad ji turi savo ribas. Referendumas nėra tobulas instrumentas spręsti problemas, o kartais gali duoti keistų rezultatų. Žmogus taip sutvertas, kad vienadienė nauda, emocijos išlydis, įprotis ar smulkus patogumas gali nusverti strategines ir gyvybines problemas. Vykstant 2003 metų referendumui Lietuvoje dėl narystės ES už dalyvavimą jame privati bendrovė gėdingai pasiūlė pigesnių prekių iš savo parduotuvių. Susigundė ne vienas. Ant vienos svarstyklių lėkštelės – maišelis miltų ar skalbimo miltelių, ant kitos – šalies ateitis, daugelio ateities kartų likimas. Žmogaus akyse retkarčiais nusveria pirmoji lėkštelė.
Galima sulaukti ir kitų paradoksų, ypač turint omeny itin griežtas referendumo sąlygas. Prisiminkime, pavyzdžiui, 1996 m. referendumą Lietuvoje dėl prarastų indėlių kompensavimo. Tauta nepatvirtino kompensavimo būtinybės, nors "už" pasisakė keturi penktadaliai balsavusiųjų. Taigi šiuo atveju politikai, jei būtų panorėję, būtų galėję pasiremti referendumu ir atsisakyti indėlius kompensuoti.
Niekam ne paslaptis, kad net brandžios demokratijos šalyse referendume dažnai svarbiau būna ne pats referendumo klausimas, o pasitikėjimas tais politikais, kurie teikia klausimą piliečių balsavimui: piliečiai ne atsako į pateiktą klausimą, o išreiškia pasitikėjimą to meto šalies valdžia, vyriausybe. Pavyzdžiui, 2005 m. Prancūzijoje vykusio referendumo dėl ES konstitucinės sutarties metu dalis rinkėjų „atkeršijo“ tuo metu populiarumą visiškai praradusiam prezidentui Jacquesui Chiracui. Nyderlanduose vykusio analogiško referendumo metu rinkėjai išreiškė savo nepasitenkinimą tariamu ar tikru kainų kilimu įvedus eurą, taip pat tuo, kad Nyderlandai į ES kasą įmoka gerokai daugiau, nei iš jos gauna – tačiau ir tai tiesiogiai nesisiejo su referendumui pateiktu klausimu.
Bene vienintelė pasaulio valstybė, kurioje referendumais veiksmingai sprendžiamos ir didelės, ir mažos problemos yra Šveicarija. Čia piliečiai turi didžiulę referendumų patirtį ir iš tiesų balsuoja sąmoningai bei pasvertai. Prie to prisideda ypatingas Šveicarijos demokratijos modelis, kurio esminis bruožas – bendruomenių, taip pat ir atskirų kantonų savivalda. Keršyti vyriausybei šveicarai taip pat nemato reikalo: pagal tam tikrą susitarimą Šveicarijos valdžioj jau nuo pokario laikų išlieka vis tos pačios keturios partijos, o opozicijos kaip ir išvis nėra. Taigi šio modelio taip paprastai nenukopijuosi.
Pagunda balsuoti prieš
Šalies vykdoma politika neturi iš esmės prieštarauti vyraujančiai visuomenės nuomonei, tačiau jokiu būdu nėra paprasta visuomenės nuomonės atstojamoji kiekvienu klausimu. Sakykime, yra žinoma, jog dauguma Lietuvos gyventojų – taip pat ir daugelis europiečių – pasisako už mirties bausmę. Nėra abejonių, koks būtų referendumo rezultatas šiuo klausimu Lietuvoje, tačiau tai nereiškia, kad dabar galiojantys Lietuvos įstatymai šiuo klausimu kaip nors pažeidžia demokratijos principus. Demokratija numato apribojimus tiesioginei demokratijai ir kalbant apie mažumas: dauguma visada gali lengvai nubalsuoti prieš mažumas, tačiau tai neatitiks demokratijos principų.
Geriausia būtų, kad išeitį iš tos absurdiškos padėties, į kurią Lietuvą įstūmė Konstitucinis Teismas, rastų politikai. Keista girdėti šiuo metu skambančias kalbas, esą Lietuvos politikai bijo referendumo dėl dvigubos pilietybės, bijo išgirsti tikrąjį tautos balsą, nori uzurpuoti tautai priklausančią sprendimo teisę. Einant šiuo keliu apibendrinama dar plačiau – esą dvigubos pilietybės įteisinimas ir reikalingas tik Lietuvos politikams. Tokia minties eiga veda prie natūralios šiuo atveju išvados: jeigu šį klausimą referendumui siūlo tokie blogi, veidmainiai, korumpuoti politikai, vadinasi, reikia balsuoti prieš juos, prieš tokį pasiūlymą.
Tačiau tikrai nėra taip, kad vienai ar kitai partijai būtų kokios tiesioginės naudos sprendžiant šią problemą, kad šį klausimą būtų stengiamasi "stumti" atliekant kažkokias machinacijas už tautos nugaros. Veikiau yra priešingai: praėjusių metų lapkričio 13 d. Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl dvigubos pilietybės, taip skaudžiai smogusį daugeliui mūsų tautiečių, prireikė viso mėnesio, kol buvo sulaukta pirmos politikų reakcijos. Tai iš tikrųjų rodo, kiek mažai politikai suvokia visą platųjį mūsų šalies ir tautos kontekstą.
Žinoma, politikai turi eiti į tautą ir aiškinti savo požiūrį į dvigubos pilietybės problemą. Kitas klausimas, kokį efektą tautoje turės nemėgstamų politikų žodžiai. Ironizuojant galima sakyti, jog politikai turi kalbėti priešingai, nei galvoja, kad gautų norimą rezultatą. Iš tikrųjų politikų santykis su visuomene yra visai kita problema, ir būtų labai skaudu, jei dvigubos pilietybės klausimas taptų visuomenės ir politikų susvetimėjimo įkaitu. Sunku įsivaizduot, kaip būtų galima vertinti referendumu priimtą sprendimą, atmetantį dvigubos pilietybės galimybę, kurį būtų galima vertinti kaip leidimo gimusiems lietuviams nesuteikti arba iš jų atimti Lietuvos pilietybę sankcionavimą.
